Kada metas skirtis?

Kaip gali buti susiklausymas, kai poziuriai i bendra gyvenima skiriasi? Visgi jums nera priimtinas jo seimos modelis, priekaistaujate, bandote isaiskinti... O jis lieka prie savo pozicijos ir savo nuomones. Visi anksciau ar veliau pavargsta klausytis nepasitenkinimo, priekaistu. Yra vyru, kurie nesibodi buities darbu, yra tokiu, kuriems tai "bobu" darbas... Sunku... Labai. Vienam is jusu teks ieskoti kompromiso. Tik dar neaisku ar, kuriam nors nusileidus, sugebesit nekaupti to nepasitenkinimo viduje, kuris vistiek galu gale islys. Reikia labai "persilauzti", suprasti, perlipti per save.

Niekada neimanoma gauti garantijos, kad viskas bus taip, kaip ir aptaret, bet rizika tokiu atveju mazeja, kad veliau susipratimu nekils. Bet "roziniu akiniu" stadijoje nelabai norisi kazka matyti, svarbu dabar gerai, o paskui jau kaip pasiseks...

xxx

Mes vede jau 9metai, turim 2 mergytes. Vyro beveik nebuna namie, jis ne furistas, taciau dirba per du darbus .. na atvirai tai darboholikas kitaip ir negali. Viska atlieku viena. .. ir nors ir turiu sau maloniu pomegiu, taciau vistiek jauciuosi labai viena, na tokia tustuma sirdyje. Uzkniso kad tik as turiu rupintis vaikais, tik as turiu buti gera ir bloga, nes esu tik as. Del visos sios situacijos esu pasidariusi nervuota.
Musu seimai labai daug punktu tinka .. na tik keli netinka, o apacioje aprasymas irgi tinka .. reiktu prirasyti kad per valios neturejima vartojant alkoholi patirti dideli finansiniai nuostoliai .. veliau ir kitokios kilmes finansiniai nuostoliai.. Pragyvent iseitu ir be jo antro darbo, taciau nepajegia sustoti, o gal nenori ..?


Aciu uz nuoroda reiktu ideti i pirmaji puslapi

na susirask meiluzi

Sakai tai geriausias sprendimo budas ?

Tada skirkitės. Ar norit patarimų, kaip paveikti vyrą, kad ansai šeimon atsigręžtų?

Negi negaliu to noreti? jei turit ka pasakyti tai sakykit
Na vistiek is pasalies matosi kitaip, galvojau sulauksiu na gal ne patarimu, bet kokiu minciu siuo klausimu.

aš noriu tokių patarimų...

Baisu, man irgi taip su Marium buvo,bet dabar jsi mano vyras ir pats geriausias
Na va aš tau patariu su juo pasikalbėti apie tai, tu jam paskyk kaip tu jautiesi (buk atvira) , tada pakalbekit apie savo barnius, pabandykit suprasti vienas kita. Pabandykit 2 savaites nesipykti .Aš taip dariau irgi , pasikalbėjau su juo atvirai, ir tai man labai padėjo, visikai nesipykom sutarem labai gerai

Gaila, zinoma, kad ne as viena esu, kuri isgyvena panasius skausmingus, alinancius santykius. Mano atveju tinka visi cia pamineti punktai.... Kol nepasimaise 20m.jaunesne uz ji pati, tol as tempiau visas nastas, kiek tik galima buvo ant manes uzkrauti. Bet paskui viskas tapo nebereiksminga, o mano pacios istikimybe ir lojalumas verti 0. Tada, kai as, visgi nepasiant nieko, buvau nusiteikus meginti pradeti viska is pradziu, juolab kad ir vyras aimanavo, jog tik dabar suprates, ko mums truko ir koks jis buvo sunsnukis mano atzvilgiu visus 8m., tai visgi per para apsisprende, kad mums protingiausias sprendimas skirtis, nepaisant vaiku. Ir as sutikau. Pasirasem skyrybas, laukiam teismo sprendimo, o vos praejus meneseliui po visu baisiu skandalu, kai pamazu islindo vis naujos ir naujos slykscios isdavystes smulkmenos, lyg tycia vyro "uzklasines veiklos" santykiai eme brasketi, ir jis viena vakareli dailiai prisedo su manim pakalbeti, ar as jam suteikciau antra galimybe, nes jisai jau suprates savo klaidas ir noretu toliau gyventi seimoje ir meginti viska pataisyti. Taciau, paradoksalu, siuo metu as jau nebeesu nusiteikus nieko meginti, lipdyti, nes nebetikiu, kad galima ka nors pakeisti, nes nesam jaunikliai, o subrende zmones su savo nusistovejusiais poziuriais, vertybemis, seimos modelio ir santykiu supratimu...As tiek su juo kalbejau, tiek prasiau vardan seimos vienybes islikimo... Bet jisai nieko to nepaise. Tik nutyledavo ir dare savo. O man veliau aiskino, kad is anksto zinojes, jog negalis be jos.... nei nuspresti, nei susilaikyti nesimates, nei isvis tuos santykius nutraukti. Tada... Taigi, nemanau, kad uzteks jam noro ir jegu stengtis elgtis ir islikti kitokiu ilgiau, nei pora menesiu. Juolab kad pernai metais turejau progos isitikinti, jog negali perimti is manes svarbiam reikalui esant nei puses kasdienybes reikalu. O ir dabar jisai man kelia reikalavimus, ka tureciau daryti as ir is pat pradziu man pasako, jog neiseis is jo "namu tvarkytojas", bet vat drauge laiko praleidima mielai apsiimtu. Tai reiskia, kad as ir toliau arsiu, kaip arus, tame pagalbos nesulauksiu, o jis "organizuos" mums kazkokius seimyninius "renginius"... Kazin, ar butu is tokio nusiteikimo nors kokios ateities. Beje, istikimybes sulauzymas man irgi nebekelia didelio entuziazmo buti kartu. Kol as save ikalbejau pazvelgti optimistiskiau i nauja gyvenima, kuris man buvo pasiulytas, t.y. atskirai, praejo nemazai sunkiu valandu ir bemiegiu naktu, vaikuciai jau apsiprato su mintim, kad nuo siol gyvensim atskirai, tik trise, be tecio, o dabar man reiktu lyg i koki zaidima pasinerti, vel vaikus pradziuginti, kad tetis nori grizti ir gyventi su mumis drauge. O kas garantuos, kad po kurio laiko vel nepasikartos girgzdanti, sena, mudvieju istorija? Ka tada pasakyti vaikams?
Tad ir pasakiau, kad "leidziu eiti". Sunku buvo tai pasakyti, bet pasakiau. Dabar ir skaudu del to, ir sunku ant sirdies, bet galbut laikas parodys mums musu tikrasias vietas. Sako, jei bus skirtas, sugris. Taip as sau kazkada pries daugybe metu pasakiau. Tada sugrizo ir liko ilgam. Iki dabar. Kaip bus toliau, bus matyt.
Mano pozicija - leisti iseiti.

As tave suprantu, Ervera, isgyvenau ta pati ir nesusikalbejimas su vyru man labai gerai pazistamas. Mano zodziai musu pokalbiuose buvo kaip zirniai i siena. Turejom seniai pasukti savais keliais, bet negalejom, nes mylejom vienas kita ir skyrybos atrode tikras siaubas ir nesamone!, paskui gime musu vaikai ir santykiai dar labiau paastrejo, mes emem tolti vienas nuo kito, o mano pastangos taikytis, ieskoti bendru uzsiemimu, bendros veiklos, bendru poziuriu buvo bevaises. Negalejau nieko prasyti, nes visada supykdavo. Irgi visada mane, jog as nevertinu, kad jis eina i darba ir uzdirba pinigus musu islaikymui, todel turis pilna teise grizes namo vien tik ziopsoti TV arba lekti zaisti megstama zaidima su bendraminciais, nes jisai labai pavargsta darbe. Bet kad jis vertintu mano darba namuose, vaiku auklejima, meginimus uzsikabinti uz darbo pagal savo specialybe - to as nesulaukiau. O as apie savo nuovargi negalejau ne uzsiminti, nes man visada atrezdavo, jog as pati norejau vaiku! T.y. nesiskusk. Tai visai nepanasu i tarpusavio supratima. Todel skyrybos buvo neisvengiamos. Juolab, kad galiausiai rado nuostabius neipareigojancius santykius kitos moteraites draugijoje... Kas ko nori, tas ta randa, matyt. As, tikriausiai, suklydau pasirinkdama partneri igyvendinti savo norams tureti grazia, darnia seima. Na, is pradziu mes tikrai buvome labai laimingi ir darniai sutariantys, bet laikui begant, viskas atsiskleide....
Beje, mano tevas namie budavo retai, nes buvo tolimuju reisu vairuotojas ir mama namuose buvo pati kaip "tevas ir motina viename asmenyje".... Todel, matyt, mums pazistamas seimos modelis persikele nejucia i musu paciu gyvenimus. Bet man asmeniskai toks modelis yra nepriimtinas.

Kaip panasu i mano gyvenima Tik vaiku abu norejom. Tai man pasakyti "Pati norejai" negaletu..O visa kita...Apie kitas moteriskes nezinau..Tiksliau, itariu tik. Zinutes pratrintos (bet siuolaikines technologijos issaugo info keliose vietose:)))), slaptas facebook, kur merginu skaicius auga..ir nuojauta.. Lendu i jo mobilu..Nu negaliu kitaip. Jauciu, kad kazkas vyksta man uz nugaros vieno cm atstumu Kai jo artimas giminaitis pageres man bando kalbeti vyrui girdint, koks mano vyras nerimtas, ai turiu kreipti tema kitur. Kai jo brolis komentuoja vyro ikelta nuotrauka su manim ir vaikais "palauk, o kuriam plane meiluzes?"..
Skirtis jis nesiulo, man paciai uzsiminus apie tai pyksta
Ar cia visiems taip pasitaiko, kazkokia krize..ar buna ir normalus gyvenimas?
P.S. Mano tevas taip pat tolimuju reisu vairuotojas