O man toks požiūris skamba kaip koks pasiteisinimas. Tipo jeigu nebegera kartu pasidaro, iš karto ne tavo žmogus, nafig kankintis, reikia mesti, eiti kito "savo puselės" ieškoti... O esmė ta, kad nebus nė vieno žmogaus, su kuriuo anksčiau ar vėliau nesusipyksi, nesutaps požiūriai, nesusikalbėjimai kils. Ir kaskart manysi, kad tai vis gi ne ta tavo puselė.
Paskaitinejau as cia jusu pasakojimus merginos ir pagalvojau kokios jus is tikruju kantrios ir kai kuriuo atzvilgiu pasiaukojancios ir kokios stiprios... 9 metai kartu, kai kurios daugiau kitos maziau, bet tiek daug metu praleista kartu, pykstates, nesijauciat laimingos, ivertinos ar pan. bet vistiek gyvenat ir stengiates del santykiu. manyciau reikia daug drasos viska nutraukti ir pamirsti, kai paskiri tam tiek laiko ir pastangu, ir koks nusivylimas turetu aplankyti kai supranti, kad tavo pastangu ir atsidavimo neuszteko
Marikute, ir aš taip galvoju, bet kita vertus, mes kaip žmonės kiekvienas esame skirtingos asmenybės, su savo pliusais, minusais. Sutikti gyvenime žmogų, su kuriuo viskas būtų idealu turbūt neįmanoma, vis tiek reikalingas kažkiek apsišlifavimas, nusileidimas, bet jis tik turi būti ne "lipimo ant galvos" stadijoje. Nors žinoma būtų nerealu sutikti žmogų su kuriuo viskas būtų idealu.
Marikute, ir aš taip galvoju, bet kita vertus, mes kaip žmonės kiekvienas esame skirtingos asmenybės, su savo pliusais, minusais. Sutikti gyvenime žmogų, su kuriuo viskas būtų idealu turbūt neįmanoma, vis tiek reikalingas kažkiek apsišlifavimas, nusileidimas, bet jis tik turi būti ne "lipimo ant galvos" stadijoje. Nors žinoma būtų nerealu sutikti žmogų su kuriuo viskas būtų idealu.
Nei vienai nelinkiu patirti ,,lipimo ant galvos stadijos" ir paciai neduok die deja macius tokiu pavyzdiu is savo artimuju... ziauru tiesiog ziuret buna.. Is graziu ir savim pasitikinciu moteru, nieko nelieka be puodu, namu ruosos ir vaiku nieko daugiau nemato, kad tik vyras butu laimingas. O dar pridekim kad siuolaikines moterys ir mokslus kremta ir dar i darba lekia niekaip nesuprantu, kodel jos taip save nusiskriaudzia ir pamirsta, kad ir jos butybes su poreikiais ir svajonem ir kad turi visiska teise buti laimingos ir tureti laiko sau
Sveiki, nors jau senokai ši tema liesta, nusprendžiau, jog ji tinkamiausia išsakyti savo mintis ir jei pasiseks, sulaukti patarimų. Visų pirmą norėčiau trumpai papasakoti esamą situaciją šeimoje. Esame jauni, gražūs vaikų kolkas neturintys. Susituokę esame vos trejus metus, kartu gyvename jau beveik šešerius. Trumpai tariant per 2014 metus bendroje lovoje kartu užmigdavome retai, mylėjomės 7 kartus. Apie šią problemą abu kalbėjom, visaip sprendėm, taip pat bandėm ir visai nekalbėt apie tai. Po namus laksčiau it Dita von teese ir iškovojau prieš tai praneštą rezultatą. Nepaisant to, tarpusavy bendraujame gražiai, deja mūsų bendravimas dažniausiai apsiriboja ties santykiais, kokius turi paprasti kambariokai. Gal prieš pusmetį abiem susėdus, kolektyviai pripažinome, jog seksas buvo tik smulkmena, jog santykiai atšalo ir nei vienam po darbo grįžti namo nebesinori. Pradėjome stengtis, dažniau vaikštome į įvairius renginius, aš jį palepinu nuvesdama į barą, jis mane į teatrą, kasdien kartu vakarieniaujame namie prie vieno stalo, susitinkame su draugais, giminėmis. Tačiau vis dažniau pradeda atrodyti jog visi šie gestai tarsi kažkoks pasirodymas prieš aplinkinius, jog vis dar esame graži šeima, nors vidui jau puvėsiais smirda. Atrodo, jog maniškis vyras tik bijo aplinkinių teismo už nepasisekusią santuoką ir bando apsimest jog viską išbandė, kad vėliau neteisiamas galėtų pasitraukti. Atrodo, kad jis bijo pripažinti jog galbūt manęs nebemyli, nors net elementaraus rūpesčio man neberodo. Vienas iš mažyčių pavyzdžių, kurie mane priverčia galvoti, jog viskas tik vaidyba, būtų: kai mes susitinkame su draugais jis iš anksto pamoko mane kas šypsočiausi, neliūdėčiau, pamoko ką sakyti, visada sėdi šalia manęs, tačiau kai gryžtame namo, numeta mane tarsi trofėjų į šoną ir sėda prie kompo. Paskutinį kartą kartu tik dviese sedėjome ir nuoširdžiai šnekėjomės ar juokėmės gal 2013m., neatsimenu kada buvau apkabinta be mano pačios iniciatyvos. Prieš kelias dienas aš atsistojau prieš jį ir paklausiau, "ką man daryti kad tau labiau patikčiau?". O jis pažiūrėjo į mane ir šaltu veidu, trumpais punkstais atsakė, jog jei kalbėdama neišsiplėsčiau, kalbėčiau tai kas jam įdomu, nepasakočiau apie savo darbą (politikos temomis), nebebūčiau nuobodi, ir "nebevaidinčiau to savo intravertiško š*do", galbūt jis norėtų su manim praleisti daugiau laiko. Net nežinojau kaip reaguoti į tokį aiškų išsakymą, tačiau už tiesą negali pykti. Tiek jis tiek aš turime savų minusų, kvailų trūkumų, tačiau mes juos matėme draugysės pradžioje ir susitaikėme ir priėmėme pradėję gyventi kartu, todėl net nesigilinsiu į buitinius šeimoje kylančius ginčus, labiausiai baugina atsiverianti skylė tarp mūsų ir tas vienišumo jausmas poroje.
Ir galiausiai, mano klausimas būtų, kada jau žinoti jog jau viskas, jau laikas skirtis? Kaip nesuklysti, kada žinoti jog dar yra dėl ko stengtis, jog dar gali pavykti? Ar tai jog dar galima susigražinti savo antrąją gyvenimo pusę tėra mano pačios iliuzija, ir to žmogaus paprasčiausiai nebėra? Taip baisu atsisakyti turimo gyvenimo ir kurtų ateities planų. Gal galėtumėte pasidalinti patarimais kaip suvaldyti tą chaosą galvoje.
Jau laikas. Is sono tai visiskai akivaizdu. Jis jusu negerbia ir nemyli, atebiuosi, kad taip dar stengiates, kai jis pastangu nerodo jokiu. Papildyta: Jau laikas. Is sono tai visiskai akivaizdu. Jis jusu negerbia ir nemyli, atebiuosi, kad taip dar stengiates, kai jis pastangu nerodo jokiu.
