gimdymas klinikose

jei dukryte butu turejus igimta liga ne tokia skaudi butu netektis, butume dekingi Dievui kad neleido kankintis nei mums,nei dukrytei. Bet dabar sunku kad kazkieno lengvvabudiskumas neleido jai gyventi... tas gydytojas per 5m jau 3is kartus paduotas i teisma... asilas, pats pasipasakojo...matyt ne veltui...

Žinau, kaip tau sunku, bet pasistenk dėl sūnaus. Aš būčiau turėjusi keturis, bet Dievas nusprendė kitaip. Dabar aš gyvenu dėl sūnaus, dėl vyro. Labai sunku , bet stengiuosi negalvoti, nes kitaip iš skausmo plyšta širdis ir labai greitai gali panirti į neviltį.
O sūnus manęs irgi panašiai klausė. Tai aš jam pasakiau, kad kai jis jau bus senas ir nugyvens dorai ir laimingai gyvenimą jis būtinai susitiks su savo broliuk (apie kitus jis nežino ir nieko neakcentuoju, kad ko neprisigalvotų). Juk tose mažose galvelėse kirba visokių mintelių.

Gal ir nevietoje, bet papasakosiu tokį anegdotą:
mirė doras žmogelis, nueina į rojų, laukia prie vartų ir mato, kad parke stovi rūmai, šoka žmonės. Jis Petro klausia, ar ir jis ten šoks. Petras jam atsakė, kad ne, nes jo vieta po laiptais. Žmogelis nustebo, kodėl gi, juk visą gyvenimą dorai gyveno? O Petras atsakė, kad taip, jis buvo doras, bet nebuvo laimingas.
Atsiprašau, jei nevietoje...

Man tai papasakojo, kai man buvo labai sunku. Gal tikrai, turime prisiversti rasti tą laimės dalelę, kuri mus vestų už rankos ir neleistų suklupti, nes už mūsų rankos laikosi dar kažkas, kurie išplėstom akelėm stebi kiekvieną mūsų veido virptelėjimą.
Sūnus ilgai bėgiojo ir stebėjo ar aš neverkiu, užtekdavo nosį šnirpštelt. Negalėjau liūdėti, juk ir jis neteko, ir jam sunku, viską laikau savy, toli, tik kartais, naktį ištraukiu.
Laikykis ir tu turi laimę, tik dabar tau sunku ją prisileisti, nes skausmas stipresnis, ir linkiu tau kuo didesnės stiprybės.
Papildyta:




Jeigu įgimta irgi labai skaudu, nes dar lieka tavo paties savęs kaltinimas, kad gal per tave. Bet tik stengiesi pasiguosti, kad vargšiukui nereikėjo baisiai kankintis.
O, aišku, netekti sveiko vaikelio yra begalo skaudu.......
Laikykis

sunui mes aiskinam ,kad reikia dziaugtis gyvaisiais,o sesyte stebi is dangaus...
...saves kaltint neturim del ko, nes buvo padaryta viskas kas musu jegom: brangiausi vitaminai, geras maistas, net visa nestuma nedirbau kad tik kas nenutiktu, pakeiciau ir gydytoja kuri skyre mazai demesio. Per visa nestuma niekuo nesirgau, net nevargino vemimas ar pykinimas, tiek kad kartais budavo silpna. siam nestumui jau buvo ruostasi is anksto.

Kaip gerai tave suprantu: kurį laiką mano vyresnėlis mane klausinėjo: "Mama, ar aš užaugsiu?" Kai suserga, labai bijo, iki šiol klausia: "Ar mano liga baisi? Ar vaistai padės? O kodėl Aliukui nepadėjo?"... Ir taupo taupyklėjė centus naujam broliukui pirkti...

Papildyta:
Liudnute, laikau tavo ranką, mintimis siunčiu palaikymą.

Deja, tai, kad žinai, nuo ko mirė tavo vaikas, nė kiek nenuramina: tada tiesiog kyla klausimas: dėl ko taip atsitiko? O atsakymų - nėra... Tiksliau - galimų priežasčių labai daug, visų pirma - dar baisesnis gimdymas, po kurio ligoninėje dingo visi su juo susiję dokumentai (netgi gimdyvės kortelės poliklinika negavo - tik realų vaikiuką be jokio popierėlio, gydytojų nuomone, super sveiką...).
Ir paduot į teismą nieko negalėjau: tiesiog nebuvo JOKIŲ ĮRODYMŲ, išskyrus užrašą, kad gimdžiau ir pagimdžiau (o iš tikro galų gale padarė cezarį)... Tas gimdymas ir jo pasekmės slegia sielą tarsi sunkus akmuo iki šiol. Ir ką reikėtų padaryti, kad tokie gydytojai nežalotų daugiau kūdikių ir jų mamų? Kaip viską įrodyti, jeigu jie iš anksto paslepia savo klaidas?

liudnute, niekada vaiko praradimas nebus lengvas ir be skausmo. Nesvarbu kokia priezastis, nesvarbu kokios aplinkybes, nesvarbu kokia liga, nesvarbu kada ir kur. Praradimas yra praradimas.

As irgi anksciau galvojau, kaip butu lengviau, jei butu mires ne pirmagimis. Jei tureciau kita vaikeli, i kuri galeciau atsiremti. Bet skausmas yra skausmas. Jokios aplinkybes jo nepalengvins. Tai yra pats didziausias skausmas zmogui - laidoti savo vaika.
Ir mes turime gyventi su tuo baisiausiu skausmu pasaulyje. Pacios turime atrasti priezastis, del kuriu verta gyventi. Gal verta gyventi del vyro, vaiku, savo tevu. Gal verta gyventi del sviesesnes ateities. Gal verta gyventi is kersto tiems, kurie pavydejo laimes?
Pasiduoti visada spesime, o kol kas eikime i prieki, mazais zingsneliais, po truputi. Laikykis, nepasiduok. Nekraukime tokios sunkios skausmo nastos ant musu angeliuku peciu

sunus zino is kur atsiranda vaikai ir sako, mama as ilgai ilgai lauksiu ir gal uzaugs kita sesyte pilve... taip noretusi kad turetu sese, bet baisu galvot kad gali ir vel netekti... labai noretume kad augtu ne vienas... jei vaikus butu tas pat kas kiausinius det-prisipereciau kaip vista pulka ... aisku su protu, kad pajegtume dorais zmonemis i gyvenima isleist,duot issilavinima...
...buvau aprimus, bet teko dalyvaut vestuvese, tai viskas dar labiau sukilo...kokia but uzaugus dukryte-grazute, dailute nuotaka balta suknele... nebeistveriau, asaros upeliais begt pradejo dar besedint prie stalo...

[quote=liudnute,2007 07 11, 09:10]
jei dukryte butu turejus igimta liga ne tokia skaudi butu netektis, butume dekingi Dievui kad neleido kankintis nei mums,nei dukrytei. Bet dabar sunku kad kazkieno lengvvabudiskumas neleido jai gyventi... tas gydytojas per 5m jau 3is kartus paduotas i teisma... asilas, pats pasipasakojo...matyt ne veltui...
[/quote
Manau, kad netektis vistiek butu labai labai skaudi ir sunki bet kokiu atveju...Jau greitai bus 9 menesiai, kai netekom savo sunelio, bet labai sunku susitaikyti su tokia lemtimi ir gyventi toliau. Nors mano atveju buvo nustatyta, kad maziukui buvo vidaus organu vandene t.y pilvuke buvo susikaupe skyscio, bet ivairios mintys lenda i galva...Visu pirma, kai maziukas gime nebuvo pas ji jokio issiputusio pilvuko (vyras sake, nes as pati nelabai spejau pamatyti), o kai gulejo reanimacijoj ir buvom nueje atsisveikinti, tai tikrai nebuvo jokio pilvuko...Gime visas melynas ir neverke ir tik paskui begaivinant gydytoja pradejo sakyti, kad kazko pas ji pilvukas issiputes...Nezinau, bet kiek dabar issiklausinejau, tai jeigu butu buves tas skystis susikaupes, tai per echoskopa tikrai turejo matyti...O nemate nieko ir viskas buvo gerai. Be to is karto po gimdymo sake, kad atrodo lyg ir pernesiotas, nors is tikro dar buvo likus daugiau nei savaite iki termino, o paskui kai viskas taip baigesi kazkaip nebesnekejo niekas apie ta pernesiojima. Man per gimdyma pradejo dingti tonai, bet paskui liepe pasiversti ant sono ir vel ligtais viskas buvo tvarkoj, o paskui jau per pati gimdyma dingo ir saremiai ir pabaige gimdyma su vakuumu...Vienu zodziu kuo daugiau galvoji, tuo daugiau iskyla klausimu ir nuo to tik sunkiau, nes muzu maziuko vistiek niekas nebesugrazins. Bet gyvenimas bega i prieki ir reikia gyventi toliau. Laikykis, liudnute, kad ir kaip dabar sunku. Ir zinok, kad musu angeliukai mus saugo ir mes vistiek su jais susitiksim.

[quote=astyl,2007 07 11, 15:54]
[quote=liudnute,2007 07 11, 09:10]
jei dukryte butu turejus igimta liga ne tokia skaudi butu netektis, butume dekingi Dievui kad neleido kankintis nei mums,nei dukrytei. Bet dabar sunku kad kazkieno lengvvabudiskumas neleido jai gyventi... tas gydytojas per 5m jau 3is kartus paduotas i teisma... asilas, pats pasipasakojo...matyt ne veltui...



zinau kad sirdi skaudetu ne maziau, bet nors neapykanta gydytojui nedraskytu sirdies, jei but padares viska



... nenoriu but stipri... noriu but vaikas kuriam suklupus padeda visi atsikelt... dabar tas laikas kai noriu but svarbiausia...
...zinau, su laiku viskas keisis...

siandien sviecia saule ir nuotaika jau geresne, o gal per sias diena isliejau dali susikaupusio skausmo...neturiu kam dusia islieti, nesinori,kad seima tik bliaunancia matytu, stengiuosi vaidint kad viskas gerai...

Liek, brangioji, savo skausmą ir ašaras čia kiek telpa . Palaikysim tave. Po lietaus ir debesų visada išlenda saulė ir gyvenimas darosi šviesesnis . Laikykis.

gal kas zinote kokius tyrimus reik pasidaryti genetikos centre(yra itarimu kad galejo mirt del genetines ligos) ir ar tai mokama ir mazdaug kiek.
draugu dziaugsmui, priesu pykciui ATSITIESIM, zinau kad bus dar daug liudnu dienu. tikiuosi neprarast optimizmo... ir labai laukiu kad musu angelas atsiustu mums dar viena (gali ir du) sese ar broli...
...gal zinote ir turite patarimu kada galima pastoti po cezario?
...gal zinote kokiu arbateliu kad vakare butu lengviau uzmigti?
ACIU UZ PALAIKYMA
lauksiu patarimu

Džiugu girdėti, kad stengiesi nepasiduoti. Iš tikrųjų nėra lengva atsitiesti, bet įmanoma.
Kiek žinau tai po cezario leidžiama pastoti praėjus metams. O genetikos centre, jei gausi siuntimą, tai tyrimai turėtų būti nemokami. Kas dėl arbatėlių, tai pabandyk kokias nors Neuro ar kažką panašaus. Laikykis ir pamatysi tavo angeliukas atsiųs tau dar vieną vaikutį, kuris privers pažvelgti į gyvenimą kitaip