gimdymas klinikose

jei vaikutis palaidotas, nezinau, ar bus galima atlikti kokius tyrimus.
Na bet vistiek gali su gydytoju uzrasais, tyrimu rezultatais nuvaziuoti i genetikos centra ir paprasyti, kad paaiskintu normaliai, kokios priezastys galejo buti, kodel ir kaip. Turetu buti nemokamai.

Po cezario pastoti rekomenduojama bent po metu (kad randas gerai sugytu), po nekomplikuoto gimdymo galima greitai, bet geriau palaukti nors puse metu, kad atsistatytu organizmas.

Del arbateliu tinka visokios raminancios: melisu, nervus ir pan.
Is homeopatiniu vaistuku: Sedatif PC, Nervoheel.
Galima preparatus is zoleliu vartoti - Neuro, Neuro 3, Dormiplant.

Jei prasideda depresija galima pavartoti jonazoliu preparatus (bet tik ne vasara, nes gali ant odos atsirasti pigmentiniu demiu) arba 5htp kapsules.
Rimtu antidepresantu geriau nevartoti, nes geriau lengvesniais, naturaliais preparatais ramybe atstatyti.

Laikykis, turim issikapstyti.

Man darė cezarį, kai nepavyko pagimdyti pirmojo pačiai. Gydytojai rekomendavo padaryti bent 3 metų pertrauką, bet po metų gavosi netyčiukas, kurį išnešiojau be problemų. Labai abejoju, kad tai, jog pastojau anksčiau rekomenduoto laiko, vėliau turėjo neigiamų pasėkmių: manau, tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Dėl arbatėlių: savo laiku bandžiau visokias, bet nelabai padėjo: tiesiog praėjo gerokas laiko tarpas, kol išmokau ramiai, neverkdama užmigti. Gal geriau su gydytoja pasitark, jei kokią neblogą pažįsti. Nes, pvz., net rodos toks nekaltas SEDATIF man kažkodėl veikė atvirkščiai. O arbata NEURO 3 visai nieko buvo, šiek tiek palengvėdavo. Stiprių antidepresantų neprireikė.
Viena mano pažįstama, medikė, laukdamasi pirmagimio (tada buvo 36 metų) darėsi visus įmanomus genetinius tyrimus Vilniuje, netgi nemažai mokėjo (prieš ketverius metus), visi tyrimai buvo super geri, o gimė sūnelis su Dauno sindromu - jos sūnelis ne tik kad niekada neišmoks sėdėti, bet net ir praryti maistą ar pažinti mamą... Taigi, turiu pagrindo manyti, kad tokie tyrimai nustato ne visas genetines ligas. Bet pati tokiu atveju turbūt visgi juos pasidaryčiau - dėl šventos ramybės...
Ir... Mes BŪTINAI VISOS ATSITIESIM. Mes nugalėsim netgi... pačios save.

.... is Kraujo isskirta DNR ir uzsaldyta banke, bet atsakymo galim negaut ir po 100 metu. Sake kad reiktu mums patiems pasidaryt tyrimus. Turim nuotraukas darytas pirma diena ir mazdaug savaite po gimimo.
Labai gera naujagimiu gydytoja R.Brinkis, buvo pasitelkus ir studiju draugus bet deja nieko nerado uz ko butu galima uzsikabint del genu. vien tik visokie itarimai kurie atkrisdavo vienas po kito
gal zinot kas tai yra: Boueno Konradi s. ar Kontrakturine arachnodaktilija , gal zinot kokius tinklapius kur butu galima apie tai pasiskaityt




jau sakiau kad lyg geriau, bet ir vel susitikus pazystama uzklausus kaip gyvenu apsiblioviau viduri miesto

ar tau tikrai reikia ieskoti ar vaikeliui buvo kazkas negerai. juk jau nieko nepakeisi. o kad galit turet sveiku vaiku turit irodyma, sunu. todel manau bandyk kazkaip ramiai praleist tuos kelis sunkiausius menesius, o veliau galesi bandyti vel pastoti.
zinai ir as niekaip negalejau nusiraminti ir dabar dar bandau kazka iskapstyti, bet mano vaikelis buvo sveikas, o placenta pradejo senti anksciau laiko tik niekas to nepastebejo, net as pati. ir vaikeliui neuzteko deguonies ir maisto ir jis mire. baisu, labai baisu. bet nera atsakymu kodel taip nutiko, gal tas, gal anas.
as labai stengiuos susitaikyti, susigyventi su tuo. manau greitai pradeti bandyti kita pastojima.
negaliu primesti tau savo nuomones, bet manau gali tik pasitikrinti save ir vyra, ar nera kazkokiu giminese apsigimimu, nors tai irgi ne atsakymas. ir bandyti sustipreti kunu ir siela ir jei turesi jegu, pasiruosti kitam nestumui.

teko daug kalbet su naujagimiu reanimacinio seselem sako kad daugeja ivairiu apsigimimu siaip sau is niekur, daugeja ir neisnesiotu kudikiu. musu dukryte gime 36sav ir 5d, 1744g, jau pilve bunant kazko truko, bet tokios baigties neprognozavo joks gydytojas, ultra garsu buvo ziureja 5 gydytojai bet mate tik tiek kad bus mazo svorio

is tikruju daugeja apsigimimu, nesivystanciu nestumu. Aplinkos uzterstumas, cheminis maistas ir kitos priezastys tai nulemia Bet ka daryti...

Sveikos mamytes. Uzjauciu Jus mamyte, del dukrytes netekties. Skauda...
As ir kankinuos del begales minciu, kodel gydytojai nepadejo, kodel taip organizmas mano sureagavo, kodel mes suneliui nepadejom ir dar simtai kodel. Taciau tos mintys aplanko mane viena tyliai. Nors kartais atrodo, kad gyvenu toliau, aceit niekur nieko, lyg ir kaip senai nestumas buvo, nepamenu. Taciau sirdi skauda kiekviena diena del sunelio. Mes taip pat apie ji svajojome, laukeme ir t.t.
Turiu dar viena svajone gyvenyme, nors nerealia, susilaukti dar vieno mazyliuko nors gydytojai ir aplinkiniai baisisi mano mintimi, nes gali nutikti tokia pati situacija, ar blogesne, taciau juk niekas man neuzdraus svajoti...
Mamos svajokime, laukime ir tikrai ateis sviesios dienos ir svente i musu namus. Juk kartais tikrai ivyksta stebuklai. Gal gamta dar mus apdovanos.
Stiprybes

Žinote, kai man pirmojo nėštumo metu nustatė vaikeliui baisią diagnozę hidrozefaliją ir teko nutraukti nėštumą, kadangi progresavo taip, jog būtų suplėšę gimdą, o ir sekė kiti apsigimimai, kurių man net nesakė, o ir aš pati net nesigilinau, užteko vienos. Po to net nedvejodama po 7 mėn pastojau, nebijojau nieko, net negalvojau, kad nepasiseks. Ačių Dievui gimė sveikas berniukas, kuris nušviečia visą mano gyvenimą. Jeigu būčiau žinojusi, kad aš pati turiu įgimta defektą, kuris nulemia didele dalim mano nesėkmes, kažin ar būčiau tokia užtikrinta tolimesne sėkme. O PASITIKĖJIMAS TURI BŪTI.

Drįstu manyti, kad esu iš vyresnių , nei dalis čia skausmingą patirtį patyrusių mamų ir galiu drąsiai teigti, kad su patirtimi baimė didėja. Vistik patarlė - "daug žinosi greit pasensi" yra grubi, bet labai teisinga. Gali nueiti pas genetiką, bet kas bus jei jis pasakys, kad yra toks-tai procentas susilaukti nesveiko vaiko, nes genetinių ligų yra daug, o ir tam tikrą procentą jie visada duoda. O kad jie pasakys, tai manau 100proc, nes kiekvienas nešiojam savyje kažka, o ir jų skaičiavimai labai preliminarūs, o ar žinote, pvz., apie savo vyro kokį nors trečios eilės pusdrolio vaiką, kurie gyvena kur nors Amerikoje ir serga, kad ir dauno sindromu? Jūs apie jį genetikei net neužsiminsit,nes tuo metu apie ji gal net nežinosit....... Galėčiau vardinti ir vardinti. Tie kraujo tyrimai yra tik maža dalelė, toliau eina abstraktūs skaičiavimai. Esu tai praėjusi ne viena kartą.
Ir man siūlė po pirmo sykio eiti su vyru išsitirti pas genetikūs. Neėjau. O jei jie būtų pasakę, kad mūsų genetinis kodas perdaug panašus, nes mes labai panašūs, mus laikydavo dvyniais ir net buvau sulaukusi komentarų, jog mes todėl neturėsim sveikų vaikų. Kas tada?
Mes tik sužinome, kad kažkoks procentas yra gręsiantis, o toliau lieka dar didesnis nerimas, kuri mums jau nebeduoda ramybės. O 100 procentinės sėkmės jums nieks negarantuos, nes gydytojai irgi apsidraudžia.

Atleiskit, kad taip išsiplėčiau. Bet tiesiog žinau, kad žinojimas ne visada atneša ramybę, o gal net ir sujaukia ir taip sužeistas širdis ir potą.
Bet čia kiekviens pats pasirenkta, ka daryti.

Liūdnute, labai užjaučiu. Neįsivaizduoju didesnio skausmo nei vaikelio praradimas. Labai skaudu, kad nebėra žmogučio, kurį taip mylėjai, kurio taip laukei ir troškai.
Mano dukrytė gyva, bet serga. Kiekvieną dieną mane aplanko nerimas ir mintys, kiek laiko Dievulis leis mums ja pasidžiaugti. Pasižiūriu į savo mergytę ir kaupiasi ašaros, nes ji dar nieko nesupranta... Aš labai bijau ateities ir bijau prarasti savo dukrelę. Nors žinau savo dukrytės ligą, nemanau, kad būtų lengviau susitaikyti su netektimi. Juk sergančiam vaikui atiduodame dar daugiau meilės, rūpesčio ir dėmesio, nes norime, kad jam būtų geriau, o jei serga sunkiai, bijai, kad gali nesulaukti rytojaus.
Stengiuosi pasikliauti Dievu ir tikiu, kad šį išbandymą jis siuntė man ne veltui. Todėl mokausi gyventi tokiomis aplinkybėmis, nors širdį slegia sunki našta. Svarbiausia man buvo atrasti tikslą, dėl kurio verta gyventi ir, kuris suteiktų gyvenimui prasmę.
Liūdnute, linkiu tau susitaikyti su skausmu ir išbandymu, tekusiu jūsų šeimai. Jūs visi kartu. Mylėkite vienas kitą dar labiau.

ar nebuna kad jus lyg kazkas traukia uzsukt prie kudikiu prekiu?
as negaliu praeit pro sali, beveik visada prieinu, jei ne-tai nors is tolo sustoju paziuret... atrodo lyg tycia skaudinciau save...
dabar daug kudikiu pas kaimynus, pas giminaicius. paimi juos ant ranku- dziaugiuosi uz juos kad jiems viskas gerai. buna ir taip kad kiti sutike mane kavoja savo kudiki galbut kad man lengviau butu, bet nepagalvoja kad man nuo to lengviau nebus...

Būna, visada, kai užeinu į vaikiškas parduotuves.
Iškart po nesėkmės net negalėdavau pasukti galvos i tą skyrių, o dabar prieinu, bet jau ne su skausmu, o su ilgesiu. Jau pradedu tyliai svajoti apie anūkus , nors dar toli, bet tikiu, kad Dievas jų man nepagailės. Vyras vos nenugriuvo išgirdęs mano svajones, nes vaikui tik 8m.
Pas kaimynus klega anūkų balsai kieme, net širdį suspaudžia, tada pradedu laukti, kada ir pasmane suklegs anūkeliai, nes gimdyti pati jau nebesirįšiu, tai svajas užpildau tolima ateitim.

Nenusimink, užeis laimė ir į tavo kiemą, ir į visų, kuriuos aplenkė ar nuskriaudė

[quote=vilmase,2007 07 13, 00:36]
Liūdnute, labai užjaučiu. Neįsivaizduoju didesnio skausmo nei vaikelio praradimas. Labai skaudu, kad nebėra žmogučio, kurį taip mylėjai, kurio taip laukei ir troškai.
Mano dukrytė gyva, bet serga. Kiekvieną dieną mane aplanko nerimas ir mintys, kiek laiko Dievulis leis mums ja pasidžiaugti. Pasižiūriu į savo mergytę ir kaupiasi ašaros, nes ji dar nieko nesupranta... Aš labai bijau ateities ir bijau prarasti savo dukrelę. Nors žinau savo dukrytės ligą, nemanau, kad būtų lengviau susitaikyti su netektimi.


vilmase labai gerai zinau ka reiskia laukti kada uzges maza butybe ir melsti kad jei uzges tegu greiciau; jei bus tai kuo ilgau ir kad niekas neatimtu. dziaugtis kekviena sypsena ar verksmu
su netektim susitaikyt nera lengva... bet kai dar sirdi drasko neapykanta kazkam kas privalejo daryt kas priklauso ir nepadare...