
pagaliau perskaičiau

Autorės vyro nepateisinu jokiais būdais ir galima čia kalbėti kaip norim, ieškoti bet kokių kabliukų, bet pateisinimo nėra.
suntea kalba kaip nemaža dalis mūsų mamų amžiaus moterų, kurios išmokusios kovoti su savo vyrais, kurios yra kartais ir gavusios į kailį, bet dabar jau savo sveikatų ir nervų dėka vyrus pastačiusios į savo vietas. Va jos visada moko jaunesnes "nelįsk prie girto vyro, neerzink, nekalbėk, palauk ryto". Šiaip tai teisingai jos kalba, nes jos nežada skirtis su jais ir tikrai kito kelio nėra, kaip palaukti ir neerzinti (jeigu tik to užtenka). Va, jei neerzinamas puola, tai reikia jau gintis. Čia vienos bėga su vaikais pas kaimynus, o kitos už kočėlo ir ginasi. Tačiau vis labiau ir labiau apie tokius šeimos modelius kalbama kaip nenormalius (nors žiūrint į kai kurias šeimas, kurios jaunystėje mušdavosi kaip reikiant, o dabar gyvena kaip balandėliai, tai net sunku ir vertinti vienareikšmiškai). Man pačiai kaip netekusiai turėti tokio vyro, kuris spręstų problemas kumščių, tai ir sunku ką kalbėti. Pirma mintis, kad nuo tokio reikia bėgti.
Va pogimdymine depresija teko pasirgti (ačiū Dievui labai trumpai, tik kelias dienas ji tęsėsi, bet taip stipriai, kad kėliau siaubą artimiems). Taip, specialistai irgi rekomendavo vartoti vaistus, nutraukti maitinimą. Tačiau vyras buvo kantrus, labai rūpinosi manimi ir pasiūlė pakentėti savaitę. Jei nepagerės, tai nutraukti maitinimą ir gydytis. Kai save prisimenu, tai vaje kaip turėjo būti sunku su manimi. Buvau tiesiog nepanaši į save. Isterijų nebuvo, nerėkiau, bet verkiau, visokių baimių prisigalvojau, viskas man netiko, jaučiausi paskutinė šiukšlė ir kartais net prisigalvotas baimes priimdavau jau kaip tikrus dalykus. Visiškai nesuvokiau aplinkos, kad manęs reikia metinukei dukrytei ir ką tik gimusui sūnui. Ir jei dar vyras būtų lėkęs iš namų ir mane palikęs, tai visai nežinau kuo tai būtų pasibaigę. Net nebandau spėlioti. Jo kantrybės ir rūpesčio dėka pasveikau ir be vaistų, atsigavau ir vėl tapau tokia, kokia buvau, o gal net ir labiau suprantanti kitus. Nepamatuosi gi čia
Autorei patarimas. Jei nėra kas gali tau padėti iš depresijos košės išlipti, tai nutrauk maitinimą. Nėra tuomet kito pasirinkimo ir net negali kito būti. Va o kaip su vyru elgtis, tai jau tau reiks pačiai nuspręsti, kai pasveiksi, kai pati galėsi viską savo tikru protu spręsti. Dabar viskas gali atrodyti kitaip. Gali būti net kai kurie įvykiai vaizduotės pagražinti ir pati dabar nejauti, kad taip yra.