Augintinis tik gyvūnas

Na turbūt aš esu labai menko protelio žmogiukas, bet tikrai neįžvelgiu to nepagarbos akcentavimo ir deklaravimo... Iš visų postų supratau, tiek , kad dauguma pritaria, kad pagarba yra užsitarnaujama kažkokiais savo darbais ir poelgiais. Ir tikrai , kaip ir daugelis čia visiškai nesuprantu, kuo rūpinimasis augintiniais "kertasi" su pagarba žmogui...



Visiškai pritariu tam, kad visi mes turime labiau gerbti vieni kitus. Bet ta istorija apie gelbėjimą ir pasirinkimus, tai tikrai bent jau man nieko neatspindi ir neparodo.
Nes realioje situacijoje dažnai pasielgiame taip, kad nustebiname patys save, bepigu iš anksto postringauti.... Patiko toks posakis apie tokius svarstymus (o kas , jeigu...) - jei bobutė turėtų kiaušinius, tai jau būtų diedukas

ko to vis kimbi? nu kas netaip? mano šuo nori būti visuomenės dalis, nori būti svarbus, o ne tik sėdėti pastalėje ir laižyti nukritusius trupinius jis terjeras, o tai reiškia linksmas, gyvas, besidomintis, bet ir valdingas. Jis gi mažas, jei visiems ir visur nuolaidžiaus, tai liks sutryptas arba geriausiu atveju nepastebėtinas, o jis nenori tokiu likti
kas čia blogo, jei atėjus svečiams jis neša ir rodo savo žaislus, kariasi ant kelių, nori susipažinti, kviečia žaisti, bet kartu ir kažkiek nepatikliai žiūri, vis bando užlipti aukščiau svečio, kad tas jo vietos neužimtų, juk tai natūralu o svečiuose nori viską apžiūrėti, nori irgi atkreipti į save dėmesį, nori veiklos, o ne tik pasyviai kaip lėlė gulėti ant kelių... jei neauginai stipraus charakterio augintinio, tai ir nesupranti
o Dievas čia tikrai ne prie ko, man rodos, kad Dievas linksmai šypsosi žiūrėdamas kaip mes mylim tą, kurį pasirinkom iš daugelio kitų

Jei imtume pačius paprasčiausius dabar vartojamus asmenybės terminus, tai:
"Asmuo, ypač kilniai atliekantis žmogaus pašaukimą"
"Žmogus su savo charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, gebėjimų savybėmis; žmogaus fizinių, protinių ir dvasinių ypatybių visuma."
"Paties žmogaus pasiekta kūno ir proto vienovė. Asmenybės pasaulį sudaro 4 pagrindiniai elementai: kūnas, sąmonė, elgesys ir sąžinė."
"Žmogaus vidinių bruožų visuma, lemianti jo veiklą ir elgesį, savarankiškumą ir atsakingumą."
"Reali laisvo žmogaus individualybė, atsiskleidžianti jo meto aukščiausiomis socialinėmis, kultūrinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, aktyviai ir kūrybingai dalyvaujanti veikloje savo ir aplinkos gerovei."

Nežinau kaip su prezidentu, bet čia pats tikriausias sužmoginimo pavyzdys šuniuke jau matyti žmogų.... arba M.Bulgakovo verta fantazija
Ir tas susipažinimas su šunimi...primenat vieną giminaitę, kuri liepia šuniui eiti ir visiems duoti bučkį pasisveikinant/atsisveikinant, o po besisvečiuojant dar ir iš vienos lėkštės valgo Žiūrint iš šono - nenormalu. Aš ten valgyti negaliu Jei jau mano lėkštė gali būti ir šuns lėkštė, tai tokiam žmogui į svečius gyvulius ir kviestis reikia Mylėk savo augintinį, bet bent jau kitų žmonių nestatyk į nemalonią padėtį Nes pvz. man nepriimtina, kad mano dukra stebi tuos laižymusis Nuo mažens aiškinu, kad gyvūnas turi turėti savo vietą, kur jaustųsi saugus (guolį, lizdą ir pan. iš kurio gyvūno imti negalima), kad paglosčius reikia plauti rankutes, kad nereikia kišti gyvūno prie veiduko, kad gyvūnas gali būti ir nenuspėjamas, jei jis nepažįstamas, kad nebruktų savo gyvūnėlių kitiems žmonėms. Aišku, kad tų gyvūnų pas mus daug ir ne visada įmanoma nuosekliai ir kruopščiai laikytis tam tikrų taisyklių, bet kiek įmanoma aiškinu, kad žmogus neturi vergauti gyvūnui.

irgi dėl kai kurių dalykų klysti
o kas man iš tų oficialiai vartojamų terminų? aš juk turiu teisę juos interpretuoti savaip o be to ne aš atidarinėjau temą "Mano augintinis yra žmogus ar asmenybė", kam tas nepatinka, tam to ir nesakau, o čia jau ta diskusija ant tiek nukrypo, kad šnekame jau bile ką

žinau, kad sužmoginu, bet nu ir kas? juk mano šuo negyvena tarp gūdžių miškų su vilkais, gyvena žmonių namuose, kuriuose yra tam tikros taisyklės ir neprisielgsi kas kartą "šuniškai", šuniui ir ant palutės sysioti nelabai priimta, bet visi puola mokinti, kad tik rečiau reiktų į lauką vesti...

aš savo šuns nepažindinu, jis pats puikiai tai atlieka ir tai nėra nenormalu o lėkštę jis irgi turi savo, taip kad viskas čia gerai

1. Ar neatrodo, kad gyvūnų sudievinimas tik tamstai pačiai ir matomas O gal čia prasimuša pagoniškumas: jei senovėj garbino žaltį, tai kodėl šiais laikais negalima dievinti šuns/katės? Jei Indijoje karvė yra šventa, tai ar labai glumina tokia situacija. Juk priimi tai kaip faktą ar vistik važiuotum ir bandytum perauklėti indus?
Iš kitos pusės labai glumina kitose SM temose mamų pozicija "mano vaikas pats gražiausias, protingiausias. Tiesiog aukso gabalėlis". Bet vėl gi, gi neinu tenai ir neatverinėju mamoms akių, kad iš jų auksiukų išauga ir chuliganai, ir nemandagūs ar net tėvažudžiai
2. na čia tik tamstos požiūris, kiek skaičiau temų Faunoje, niekur nemačiau kvietimo įsigijus šunį, katę ir visus kitus "įsivaikinti".

1) ką čia savaip priinterpretuosi kalbant apie asmenybes Aišku būtų įdomu tvarte pasišnekučiuoti su asmenybėmis, bet - nelemta
2) Tas, kad galbūt jūsų gyvūno sužmoginimas kitiems žmonėms yra nemalonus ir nepriimtinas, bet vien iš mandagumo jie jums to į akis nepasako. Negerbdami kitų, negerbiate savęs
Gyvenate "pagal šunį" ir tai laikote normaliu dalyku Skubu atsakyti man netrukdo, kol jūs manęs nepažindinate su juo ir neverčiate manęs sėdėti prie bendro stalo

O gal galėtum paaiškinti, kodėl tau būtina sūnų vadinti žiogeliu? Negi nematai skirtumo tarp jo ir pievoj straksinčių žiogų? O jeigu matai, tai ar nemanai, kad skirtingus daiktus verta vadinti skirtingai?

o ar tu gali man paaiškinti, nes niekaip neprisiprašau, kuo tau asmeniškai trukdo, kad merginos savo augintinius vadina savo vaikais Man pvz niekuo Man visiškai dzin, kaip kas vadina ir myli savo augintinį
Aš turiu ir vaikų ir gyvūnų. Ir vienus ir kitus labai myliu Savo katinėlį prilėkus išmyluoju nu ir ką ir vaikai tą patį daro. Mes visi savo katulius mylim kaip šeimos narius tik žuvytės mums yra grožis O katės netgi atsiliepia pašauktos ir atlekia iš kito aukšto, išgirdę
Ir su kaimynais sutariu puikiai Ir svečiai mano visada pasidžiaugia kartu mūsų augintiniais

Va ka tik grįžau iš kiemo, vėl su sese plepėjau. Sesuo šiaip gyvūnų ne per labiausiai myli, bet pažiūrėjo į mano šunę ir paklausė ar nereikėtų MANO VARGŠĖS NĖŠTUKĖS VAIKĖS dienos metu į lauką išleisti, nes turbūt jau pilvas pūslę spaudžia... KAip jau sakiau aš pati niekada nevadinu, kad ir labai mylimos šunės, dukryte, vaikeliu ar pan. Tam yra krūva įvairių mažybiškų žodelių Nors dažnokai sakau: reikėjo, žmogui, valgyti, ar į lauką (kalbant apie šunį) tiesiog pažymėdama gyvūna kaip amenį, su norais ir poreikiais, kurie taip pat yra svarbūs.
Ir ką sesuo dabar įžeidė? Kurią nors iš Jūsų? Mane? Save, kad sulygino mano šunį su savo vaikais? Kas dabar nuo to pasidarė? Šuo iškilo virš mūsų? Vaikai buvo pažeminti?
Visumoj tai aš skaitau skaitau ir vie tiek nesuprantu šitos diskusijos.... Nei prasmės, nei minties...

O kodel Rasma klysta---JI TIK ISREISKE SAVO NUOMONE.Ar to jai daryti negalima ar ji turi taikytis tik prie taves ir tavo nuomones

klydo kad ir dėl bendros lėkštės ir dar poros dalykų, jau nepamenu ir tingiu vėl iš naujo skaityti ir taip jau čia viskas kartojasi ir persipina kaip muilo operose
o beje aš irgi tada išsakiau tuomet tik savo nuomonę sakot, kad aš negerbiu savęs? nu kas kaip supranta o kad gyvūnas mum irgi pavadovauja, tai labai gerai, nors žinos ciūcikas, kad gyveno, o ne visą laiką prispaustas prie žemės gulėjo čia nei nepagarba, nei egoizmas, nei dar kas nors, čia tiesiog stipresnė meilė tam gyvūnui, jo padarymas šeimos nariu ir tiek
o šiaip tai pagalvojau, kad ne mes jį įsupom į šeimos gyvenimą, o jis pats mus stebėjo ir ką sugebėjo tą kopijavo, ką turėjo instinktuose ar dar kur nors tą panaudojo ir taip tapo mūsų numylėtiniu, mes išskirtinės prievartos netaikėme, tik tiek, kad jį nupirkome kaip ir kiekvienas nusiperka ar priglaudžia gyvūną ir atlikinėjom jam būtinas procedūras, o visa kita praktiškai priklauso nuo jo, mes tiesiog jam leidžiam gyventi ir rinktis, nematau reikalo mažaūgiui šuniukui, kuris logiškai yra nepavojingas ir gali būti palepinamas, primetinėti jam kiekvieną žingsnį, jis pats juos tvirtai žengia ir renkasi savo kelią. Tai ir yra nesavanaudiška meilė mano gyvūnui, manau, kad jis pas mus laimingas
va kad ir dabar vyras jai liepia eiti miegoti, o ji dar nori pasiausti, tai dar leidžiame jai pasidžiaugti, pasivartyti lovoje, papuldinėti, nes dar nėra vėlu, gulamės ir vėliau... o po kokių 10 - 15 min. vyras išjungs šviesą ir šuniukas aprims, bet nesijaus nuskriaustas, nes niekas jėga jo neguldė, nebarė, nepurtė už pakarpos, kad jis iš karto nesigulė tiesiog abu jie ras kompromisą

ka teisybe pasakei,tai kad cia tas pats apie ta pati,ale bet ir neatsibosta.