Ačiū, Limi už nuorodą. Aš kai tik sužinojau viską išsigooglinau. Man irgi pirma mintis buvo ir yra, kad čia jau tos metastazės ir jau galas ir nieko nepaveiksi, bet vis tas žmogiškas vilties turėjimas...
Pradžioje gydymas nebuvo skirtas joks, tik kažkokie nuskausminamieji, kurie nelabai jau padeda. Nežinau ar čia "taupo" pensininkų gyd. sąskaita ar kaip... Bet kai mama davė pinigėlių tada jau atsirado pasiūlymas atsigulti į Antakalnio klinikas, kad galėtų išrašyt tą implantą. Pavadinimas berods Zoladex (nenoriu mamai skambinti ir klausti). Kaina jo apie 500lt, bet kai kompensuoja tai sumokėjau berods apie 2lt. Sakau, pritariu tam, kad į tokių metų žmogų gydymo prasme jau neverta investuoti (savo jau gražų amželį atgyveno), bet palengvinti kančias paprastesniu būdu, netampant jo po Vilniu - galėtų.
Ištiesų, tai kai 2013m. gruodį buvo atliekamas prostatos tyrimas tai tėvukui viskas buvo gerai, net jokių užuominų apie vėžį ir pan. tik pajuokavimai, kad nenorėk jaustis kaip pacanas ir tiek

Buvo su šlapinimusi problemų, ir jau vieną sykį operuota prostata, žodžiu, amžius daro savo. Siūlė jam važiuoti čia į Vln. ir padaryti kateterio įstatymo operaciją, bet pasikalbėjome su giminaite, kuri dirba senelių slaugoje tai ji pasakė, kad jei tas kateteris išsimaus, reikia per 3h pasiekti gydymo įstaigą, kad jį atstatytų į vietą, nes namų sąlygom, kažin ar mano mamai be med. išsilavinimo pavyktų. O toje senelių slaugoje joms ten dažnai tenka atlikt tokias procedūras. Tėvas pamąstė, pamąstė, kad kas bus jei nepajaus, kad išsimovė ir pan., nusprendė, kad kol kas visai gerai jam ir taip, ir nusprendė jokios operacijos nesidaryti...
2014m. birželį parkrito ir susilaužė šlaunikaulį. Atgulė į ligoninę, padarė operaciją. Begulėdamas toje ligoninėje iki lapkričio mėn. (slaugoje) sugebėjo ir plaučių uždegimu persirgti... Vaikščiodavo sunkiai ir labai saugodamas savo koją. Sesutes ir gyd. sakydavo, kad jau gali statyt, kad viskas gerai ir jau tikrai viskas sugijo, o jis vis sako, kad manęs kojos nelaiko ir nors tu ką... Mes su mama irgi galvojom, kad išsidirbinėja

Iki gyvo kaulo jam ligoninėj įgryso

Ir lapkričio mėn. pagaliau jį namo jau išleido. Prieš išleidžiant atliko krūvą tyrimų ir paaiškėjo tas, kas yra dabar... Bet iškart mamai nepasakė, tik kai mama nuėjo po geros savaitės vėl pas gyd. sakyti, kad skundžiasi skausmais ir išrašyti nuskausminamieji nepadeda, tada pasakė vėžys ir nieko nepadarysi. Baisu, kad viskas taip įvyko per metus ir dabar vis blogėja...
Bjauriausia yra tai, kad stipresnius nuskausminamuosius išrašo tik tada kai pacientas yra vietoj, o vat jį nugabenti iki betkur - jau iššūkis...

Jis 3m iki mašinos eina su pailsėjimais ant kėdės ir 5min. lipa į mašiną. Antakalnio klinikose, kol sugebėjom su mama rasti neįgaliojo vežimėlį tai nepasakosiu... Žodžiu, šitais atvejais turėtų būti paprastesnė ir prieinamesnė vaistų skyrimo sistema.
Išsipasakojau. Nemanau, kad čia mano postas labai jau naudingas, bet man palengvėjo

Ačiū.