Ar gali gyvūnas priversti žmogų gyventi?

Temos klausimas papasčiausiai kilo iš prieš tai buvusių temų, kur buvo šnekama apie tai, kokie šunys užkrėsti parazitais ir šiaip kažkokie nešvarūs padarai

Va, vakar susipykom su MB, atsiguliau, apsikabinau katę, paglosčiau, paklausiau palaimngo murkimo ir noras pyktis praėjo. Gyvūnai padeda gyventi

Va, ką radau
http://www.delfi.lt/...php?id=13856721

Gražu

Mažam kūne didelė siela.

Aš tai vis prisimenu Australijoje įvykį, kai mažulytis (palyginus) terjeras vaikus apgynė nuo poros kažkokios „kovinės veislės“ šunų (arba stafai, arba pitbuliai, skirtingi šaltiniai skirtingai įvardija). Pats žuvo, nes šunys jį pradėjo taršyti, bet užtat vaikai spėjo pabėgti...

ar tik ne jorkiukas, nes labai jau man girdėta

Ne, JRT. Ir, atsiprašau, ne Australijoje, o Naujojoje Zelandijoje

http://www.foxnews.c...,269653,00.html

Na, ne kartą manau esame girdėję ir istorijų kai šunys išgelbėja gyvybę tiesiogine šio žodžio prasme Ar kai perspėja apie pavojų ar apie tai kas gresia Kai kur šiek tiek mistikos, bet faktų nepaslėpsi

Apie pasieniečių šunį kuris išgelbėjo senolę
Pasieniečių šuo išgelbėjo neįgalų vyrą
Čia labai gražus žmogaus pasakoimas apie tai kaip labradoras padėjo jam, susigraudnau beskaitydama, šis šuo gavo ne vieną ąpdovanojimą, o čia trumpa ištrauka :
The week after we renewed our vows, Endal was awarded the PDSA Gold Medal. While we were at Crufts the year before I was hit by a car and was left unconscious in a car park. He put me into the recovery position, went under my buckled wheelchair, found my blanket, covered me with it and then crawled under a car and found my mobile phone. He pushed it into my face and tried to wake me. He then went to a hotel to get help.

aš skaičiau atvejį, kad dekoratyvinė kiaulė Amerikoje išgelbėjo gyvybę savo šeimininkei jinai gyveno viena, tik su ta kiaulyte ir jai pasidarė bloga, prarado sąmonę, tai ta kiaulytė išlėkė į gatvę ir atsigulė viduryje, tada sustojus mašinai jinai šoko bėgti rodydama į savo namą, taip tie sustoję žmonės rado gulinčią šeimininkę ir dar spėjo nugabenti į ligoninę, šeimininkė pagijo, o kiaulytė tapo tikrų tikriausia jos šeimos nare ir gelbėtoja, buvo labai pagerbta

Iki šiol išlikusi tikra istorija apie Grefrierso Bobį, nutikusi devynioliktame amžiuje. Bobis buvo jaunas drąsus kilmingas terjeras, priklausęs policininkui Džonui Grėjui. Grėjus dirbo policininku Edinburge, Škotijoje. Ir tais laikais policininko gyvenimas buvo gana sunkus ir pavojingas. Dvejus metus terjeras Bobis Džonui buvo kuo puikiausias draugas naktimis patruliuojant miesto gatvėse. Varginantis darbas vyrui sveikatos nepridėjo, tad vieną 1858 m. dieną jis susirgo. Greitai nuo sunkios ligos Džonas mirė. Terjeras, žinoma, patyrė begalinį skausmą. Bobis dalyvavo šeimininko laidotuvėse, vykusiose Greifrierso kapinėse, Edinburge. po laiodotuvių ceremonijos mirusio Džono giminaičiai pasiėmė Bobį. Tačiau Bobis nė nemanė su šeimininku. Tą pačią naktį šuo pabėgo ir nulėkė tiesiai į kapines.
Nors kapinių vartai jau buvo uždaryti, Bobis vis tiek įsigavo į vidų, galbūt tuo metu, kai patruliuojantys policininkai buvo pradarę vartus į kiemelį. Be to, juk Bobiui visa policininkų darbo specifika buvo puikiai pažįstama nuo tų laikų, kai juodu su Džonu kartu dirbdavo. Rytą laidoti skirtos žemės prižiūrėtojas Džeimsas Braunas rado Bobį, gulintį ant Džono Grėjaus kapo. Prižiūrėtojas privalėjo nedelsdamas išvaryti iš ten terjerą.Tačiau kitą rytą bobis vėl buvo prie kapo. Džeimsas Braunas ir vėl jį išvijo. Trečią rytą, kai šunelis grįžo prie šeimininko kapo, prižiūrėtojui pagailo vargšelio. Oras buvo drėgnas ir šaltas. Prižiūrėtojas pašėrė šunį. Nuo tada Bobis nuolat apsigyveno Greifrierso kapinėse. Kartais, kai oras būdavo ypač bjaurus, netoliese esančiame namelyje jis gaudavo pastogę. Tačiau šuo, nors ir trumpam pasitraukęs nuo šeimininko kapo, nebūdavo ramus. Akis badė jo sielvartas, liūdesys ir nerimas. Bobis gedėjo iki 1872 - ųjų, lygiai keturiolika metų nuo šeimininko mirties. Šunį pakasė šalia šeimininko.
Iki šiolei terjero istorija Edinburgo žmonėms yra jaudinantis šuns ištikimybės pavyzdys. Netgi tolėliau gyvenantys škotai dažnai prisimena šią istoriją apie napaprastą šuns pasiaukojimą. Bobui atminti kapinėse pastatytas jo paminklas, yra sukurtas filmas.
Vis dėlto kurkas labiau nei paminklas arba filmas jaudina paprastas besąlygiškos ištikimybės žmogui pavyzdys. Tai ir yra pats tikriausias įrodymas, jog žmogaus ir gyvūno ryšys yra nepeprastas.

Tai ištrauka iš Michael'io Streeter'io knygos "Gyvūnų aiškiaregystės". Tai vienintelis atvejis, tokių būna daug. Reikia tik atkreipti dėmesį ir supranti, kokie gyvūnai mums yra reikšmingi

Ka tik grizau is atostogu Kretoje, gyvenau viesbutyje, kuris susideda is daugybes mazu namuku, pastatytas be galo graziu graikisku stilium. Ir tame viesbutyje jau 7 metus gyvena suo, senbernaro misrunas vardu Bethovenas Kiek klausiau personalo, kieno sis suo, visi sake ta pati - viesbucio, musu visu Is pradziu net pasirode keista, kad joks zmogus nepradejo burbeti, juk zinote kaip buna - kas cia per suo viesbuty, kam jo reikia ir pan. Zmones tiesiog ejo del jo is proto, vaikai nuolat niurkydavo, vakarais suo ateidavo i lauko bara, ir prie kiekvieno zmogaus atskirai prieidavo, kad visi paglostytu. Dabar kai skaitau internete atsiliepimus apie si viesbuty, zmones sako - ten visada jausdavomes lyg grize namo, nes visada mus pasitikdavo Bethovenas Net firminiam viesbucio lankstinuke yra to suns nuotrauka

kaip nuostabu.....matot žmonės grįžta iš atostogų kupini švelnaus prisiminimo : va, buvo ten toksai šunelis.....