ilgai galvojau, ar ka nors rasyti,nes isties reiketu daug rasyti. Norint is tiesu suprasti,kas vyksta globos namuose, reiketu kokius metus cia kasdien buti. Man asmeniskai be galo sopa sirdi,kad musu mamos ruko. Siulau joms nors mazinti kieki. Visgi jos yra suaugusios ir uzdrausti to neimanoma, nes ruko pasislepusios kitur.
globos namuose turime dabar 12 mamu. deja, isties nevisada turime laiko jas visur palydeti, o nuvezti isvis neturime su kuo. as savo asmenini automobili sugadinau bevezdama mamas perkrauta masina i viena is sios vasaros stovyklu.dirbu siame darbe is sirdies, lieku ilgiau, nei priklauso, bet daugiau negaliu, nes turiu seima namuose. vyras net barasi,kad as perdaug atiduodu savo darbui. as is tiesu atiduociau dar daugiau jei jis nedraustu.
niekada nesame prase is supermamu pinigu. jei klystu, ar ko nors nezinau - pataisykite. man nuosirdziai gaila, kad kiekvienam atnesusiam i globos namus daikteliu negalime atsidekoti tinkamai, nes taip truksta laiko....labai labai daug geru zmoniu atnesa rubeliu, tiesiog nebespejame visiems padekoti. daugybe laiko suvalgo projektai, kuriu dokumentacija privalome vesti, jei norime islaikyti mamas, bei jas pamaitinti bent syki per diena. mes bandome tureti tarsi mazus namus. bet isivaizduokite 12 suaugusiu asmenu su tiek pat vaiku seima, kurie kasdien buna namuose - vien su jais visais trumpai pakalbeti uzimtu visa diena, ka jau bekalbeti apie dokumetu tvarkyma. neretai ne viska spejame. be to, norime ugdyti mamu savarankiskuma ir gebejima padeti kitam, maziau galinciam ir prasome ju padeti viena kitai.
visu musu mamu likimai ir budas labai skirtingi. jos is tiesu nuostabios, bet patyrusios tiek visko gyvenime....neretai pykti kelia ju melagystes, siaubingas elgesys, bet atvestame ir mokome jas gyventi kitaip. bet kaip tai sudetinga, kai zmogus mazu maziausiai 18 metu nebuvo to mokytas ir jau yra gyvenes savaip. bent metu ar kitu reiktu, kad nors siek tiek pakeisti jas. pagalvokit, ar lengva jums pacioms butu kardinaliai pakeisti save? taip ir joms - bando, paluzta, kita gal ir nebeatsitiesia...
turim saunia koordinatore, kuriai reikia atlaikyti tiek visu musu mamu puolima, tiek ir jus, supermamas. koordinatore jums persake tik tai,ka mamos visos drauge nusprende. Musu mamos per susirinkima konkreciai kiekviena pasisake apie jus. kadangi jos pacios dauguma ne perliukai, tai ir Jusu geruma jos kitaip supranta. jos is principo nezino, kas tai yra gerumas. jos zino kova uz isgyvenima ir pagal jas tai pateisina bet kokias priemones. nelengva su jomis isbuti, tai ir pajautete, nes jos meluoja, apgaudineja, siekia savo, dazniausiai materialios, daiktines naudos. bet jei jas apleisime, jos tokios ir liks. tad mes per tuos metus pamazu joms rodome, kaip dar kitaip galima gyventi, tegu ir skurdziai.
akcija, kiek apie ja girdejau (karoliuku ir vilnos verimo) praejo gana gerai. isties, tai daug mamu susirinko, nes i kitus uzsiemimus neretai ju ateina dar maziau. deja, jos nera istroskusios ka nors veikti. kai pagaliau jas uzkabini, jos kaip vaikai, atranda, kad tai idomu. esu labai dekinga, kad tai istverete. manau, kad gal reikejo jus tam paruosti, kad mamos ne itin aktyviai dalyvaus, kad jas reikes kviesti po kelis kartus. as daznai paminu save ir noredama, kad mano uzsiemimas ivyktu einu pas kiekviena i kambari ir kiekviena graziuoju kalbinu ateiti ( nesvarbu, kad uzsiemimas yra privalomas, bet tai joms ne rodiklis). nemanau, kad grieztuoju gauciau geresni rezultata, nes tai zingsnis atgal.
jauciuosi atsakinga uz musu globos namu ir jusu, supermamu bendravima, nes is esmes as esu ta, kuri jau senokai lankausi forume ir jus pas mus is dalies pakvieciau. gaila, kad iskart ipuolet i skaudzia patirti. nors nemazas siaubas ir mane buvo apemes pradejus dirbti ir pamacius mamu elgesi. su jomis isbuti nelengva, bet jei pavyksta - jos ima keistis. noriu pasakyti, kad tai, jog su Asta pasikalbejote griezciau jai sukele pykti (kas naturalu), bet ji pagaliau eme manyti, jog gali ka nors padaryti ir pati. tik su ja turetu buti nelengva, nes zmogus jos metuose sunkiai benori keistis.
turime pora mamu su didesniais vaikeliais (1,5 metu), kurios jau tures netrukus issikelti. neismesime ju i gatve. blogiausiu atveju pasiulysime joms kita istaiga. nespreskit taip greitai, nes ne viska zinote. jos abi yra priimtos antra karta, nes savo noru issikele pas savo artimuosius, ir deja, joms ir vel labai nepasiseke su artimiausiais savo zmonemis. taigi, jos abi yra priimtos isimties tvarka atgal (taip iki tol nebuvo daroma). abi gyvendamos pas mus baige specialybes kursus, abi pagaliau dirba. daug pastangu i tai idejome, nes jos geriau rinkosi nieko del saves nedaryti. ko gero mes labiau nei jos suvokiame, kad jos privalo buti aktyvios ir kuo daugiau nuveikti, kol jos dar pas mus, nes veliau bus tik sunkiau. nelabai galime joms leisti pasilikti, nes kaip tik kai jos issikelia, ateina dvi nestukes is valstybiniu globos namu (joms sueina 18 metu ir globos namai tiesiogine to zodzio prasme jas iskelia i gatve). jei turetume galimybe, leistume musu mamoms uztrukti, bet kur deti naujas nestukes???? ir kieno padetis siuo atveju yra labiau belvitiska? su naujagimaisi daugiau Vilniuje nepriimaniekur, o su pauugusiais vaikuciais priima dar dvi istaigos. pasvarstykite pacios, ka nusprestumete ir kaip nelengva tai pasakyti mamoms, kurios turi issikelti. nepaliekame ir mamu, kurios issikelia is musu, daugelis ju ateina ir padedame joms surasti darzeli tvarkytis dokumentus, ieskotis darbo. tiesiog apie tai nevisada pasakojame.
kad mazai matosi, jog esame krikscioniska organizacija - sutinku. toli mums iki tikru krikscionisku namu. bet turbut ir jus suprantate, kad pas mus ateinancios mamos toli kaip nepasizymi katalikiskais bruozais. dziaugiames jau vien tuo, kad per du metus jos jau geba susesti prie bendro sventinio stalo ir prie jo neusispykti ar kartais netgi geranoriskai viena kitai padeti. daug dar daug musm reikia globos namuose dirbti,daryti is stengtis, kad galetume save rodyti kaip krikscioniskus namus. visgi globos namus ikure kardinolas, tad todel jie is anksto laikomi krikscioniskais. bet juk vien eidamas i baznycia netampi krikscioniu, kaip kad eidamas i garaza netampi masina. auklejam mamas kartais kaip vaikus - ir su meile ir su grieztumu, nurodydamos joms elgesio ribas (kolkas pagal ju isgales).
ko gero rasyciau dar daugybe dalyku, nes is dalies gyvenu savo darbu ir troskimu joms padeti. nepaisant to, kokios nedekingos jos gali buti. galbut kadanors gyvenime jos atsities ir kam nors pagelbes. tai bus atsidekojimas.
atleiskite, jei ka izeidziau, bet neturejau tokio tikslo. atsiprasau uz viska, kas kam nors galejo nuskambeti skaudziai, jei taip nutiko. isties nelengva dirbti su musu mamomis, bet uztat koks dziaugsmas matyti nors menkuti zingsneli pirmyn!
Papildyta:tiesa, esu carito psichologe, tik dabar pamaciau, kad neprisistaciau