Sweikos,
skaiciau ir ilgai galvojau del visu tu Carito reikalu...esu viena is tu, kuri ilgai ir nuobodziai veziojau Asta po sodras, poliklinikas, moralizavau jos darbdavi, nes ne viena karta teko su juo bendraut, but isvarytai ir pan.
Tikrai nuosirdziai padejau, pirkau ir maisto ir dovaneliu Deivydukui...skaudu buvo tai, kad visa pagalba buvo priimama lyg taip ir turetu buti...niekada nesulaukiau net aciu...bet tikrai galvojau, kad zmogus tiesiog nemoka kitaip...ir toliau stengiausi padet, dazniau paskambint...valanda laiko klausyt kaip ten viskas vyksta carite ir pan...
Perskaicius visas nuomones ir pasisakymus labai suskaudo sirdi...
emiau vakar ir parasiau sms Astai labai paprastu tekstu: "kas naujo, kas gero, kaip Deivydukas?"
sulaukiau skambucio, kur buvo paklausta, kas cia raso, lyg nepazinotu numerio...
prisistaciau...pakalbejau, eilini karta isklausiau pabedavojimu (nieko kito ir nesitikejau), bet ne zodzio apie esama situacija....o as ir nekamantinejau...tiesiog pasakiau, kad pasirasysim ar pasiskambinsim ir padejau rageli...
Jei atvirai esu pasimetus...