Sociofobija

Sveiki dar karta, perskaiciau kad kazkas apie mane ten parase, kad save statau i nepatios vietas kur jauciu sociofobija. Na as kazkaip dar pries tai nezinodamas kad "sergu" zdz siuo dalyku kazkaip sove man mintis i galva ---> wtf sedziu namie reik daugiau kazkur eit... Ir prisirasiau i visokius uzsiemimus ;DD is kazkur ryzto radau zdz kiekiena diena kazkur einu ir taip kazkaip po biski priprantu, o beje kazkaip keistai yra tarkim nebuni namie visa diena na tarkim kur nors keliauji, vaikstai isimaisai tarp zmoniu ir kazkaip viskas sava pasidaro, net kitoks zmogus , nzn kdl taip bet taip jau man yra Ir beje as pasikeiciau labai tarkim mane izeisdavo kas nors susiparindavau mastydavau kaip dbr eisiu gatve ji sutiksiu ir kaip man jaustis ir pan, o dbr kazkaip man px (atvirai pasakius) , pasijuoke is manes ir kas? is visu pasijuokia as ir pats ne sventasis dbr jau ir pats visko pridarau
Na aisku kai esi vienas lb sunku kazka daryt net gal ir nesinori, bet svarbiausia kad as viduje jauciuosi gerai, o visa kita ateis su laiku atrodo praradau visa gyvenima visus draugus ir pan, atrodo viskas beviltiska mokslai nesiseka, as vienas visa laika, nks nkr nekviecia ir pan.. o dar +depresuha tia isvis as nzn cia nusisaut galima, o dbr nzn kazkaip geriau man paciam viduje, susirandu po biski pazistamu, zmoniu su kuriais noriu bendraut zdz linksta viskas i geraja puse. Na aisku dar turiu daug socio pozymiu , tarkim (hate) per lt pamokas reik skaityt ka nors ir pan jauciasi viduje kad yra... ir gal ir kiti pastebi bet as ant to nedvejoju, as dbr lb greitai atsidaunu, nebepareinu namo suzlugdytas ir apie tai nemastau visa kdl taip nutiko ir kas delto kaltas ir pan. Zdz reik tobulet, o gi anksciau turejau burius draugu ir visa kita... Na cai turbut delto kad persikrausciau i kita meista gyvent dar ir sitas galejo dadet, nes anam mieste mano draugai visi pasiliko bet atsiminkit ------->>>>> NERA PADETIES BE ISEITIES , KAD IR KAIP SUNKU KOVOT, STENGTIS VERTA VIEN DEL MUSU PACIU!!!!

Nuo pat pirmo studiju kurso nepavyko tapti drasiu zmogumi, nepavyko nuslepti savo nedrasos, nors visaip stengiausi. Galvojau, kad nezinodami mano nedrasos, noriai visi su manimi bendraus. Maniau pradesianti nauja gyvenima... Buvau pasiryzusi tam. Pati stengdavaus nors ir susigedusi ko nors paklausti kitu ir pan. Maniau taip susirasiu draugu, nieks neziures i mane kaip i kazkokia kvailele. Bet visi pries auditorija paskaitu metu nedrasus mano kalbejimai ar kokios diskusijos, kuriu metu mano balsas pasikeisdavo, burna dziudavo, tapdavo raudoni skruostai bei susigedusi sypsena man nepadejo susirasti draugu... Maciau pasaipius zvilgsnius, krizenima i savo tokia israiska. Visa tai labai daug suteike nevilties ir blogu jausmu. Ilgainiui puoliau i nevilti susirasti draugu, nes tikrai jauciau, kad su tokia "mazvaike" niekam nebus idomu bendrauti.
Visi po truputi buresi i grupeles, susibendraudavo. O as "prasimesdavau" keliais zodeliais su kaikuriais is ju ir tiek. Negalejau pati laisvai kalbeti ir dar tai, kad prie manes neprieidavo ir nekalbindavo, po truputi zlugde mane. Krito optimizmas ir pasiryzimas keisti savo gyvenima. Buti ju samburyje buvo nesmagu, visi bendraudavo, o as kaip durnele tylejau. Nenorejau vaidinti dirbtinos sypsenos ir pan., nes jauciau, kad zmonems tai kvailai atrodo, todel atsitraukdavau nuo ju. Kiek daugiau bendravau su vienu zmogumi, truputi ramesniu, nei kiti. Taciau bendravimas su juo tik pavirsutinis, bendravimas labai negausus. Stengiuosi bendrauti ir placiau, bet pagrindinis bendravimas buvo mano klausimai, susije del studiju. Jauciu jo vengima, nenora buti su manimi. Jis nieko blogo man nesako, bet jauciasi toks nezymus atgrasumas. Su kitais nepradedu bendrauti, nes tas nenoras, salinimasis manes jauciasi ir is kai kuriu kitu. Kitiems, man taip atrodo, as pasirodau gal "pasikelusi", o dar kitiems kazkokia keistuole, nes kai kazko manes paklausia as kartais net nebesupantu pasakytu zodziu is to nelemto susijaudinimo. Nevisada gi sakysiu KA?, kartais patyliu, kartais nusisypsau durnu veidu. Na zodziu sunku... Nezinau kaip man ir ka daryt... Tiesiog jie jau susibendrave tarpusavyje pirmaisiais metais, o as nenoriu buti prielipa. Keistai atrodytu, jei tylintis ispradziu nebendraves zmogus is niekur nieko atsirastu ju buryje ir tyledamas, susigedes stovetu... Sunku... Prasau jusu patarimo kaip man kapstytis is viso to...

Laabas svarbiausia ne kiti apie tawe mano o kaip tu jautiesi ir apie sawe manai. Bet aisku tu kaip ir kiti sociofobai (na ir as ) ;D zdz mastome arba masteme apie sawe negatyviai, musu nuomone buna tai kitu nuomone apie mus, o mes turim turet sawo nuomone.... Jeigu susirastum draugu pvz ir jus bendrautumete gerai manau draugai pakeistu tawo nuomone apie tawe, bet cia yra zdz labai kebli situacija pvz as atejau i nauja klase galvoju reik pasidaryt draugu.... eina laikas as bendrauju bendrauju ir ziuriu kad kiti lb susibendravo o as va likau kazkoks... na o dbr kazkaip pasikeites as tai turiu nuomone apie sawe irr man vienodai ka kiti sako. as vistiek su jais bendrauju ir ju nuomones apie mane keiciasi, netgi nepagalvoji atrodo zmogus "loxas" bet po kazkiek laiko bendravimo tu sedi su juo bare ir linksmai snekuciuojiesi... zdz eina pakeist ir kitu zmoniu nuomone apie mus pacius o kas esme pirmiausia turi sawyje keistis -- - siulau terapija tikrai padeda visiems, ir nks cia nepraprasta , neprarask vilties man irgi buwo ir lb sunkiu momentu bet ka padarysi.... toks jau gyvenimas Stiprybes tau

Aciu tau jiss006 Na vis bandau semtis tos stiprybes... Labai noreciau isbandyti ta terapija, bet nzn kur butu tokia galimybe ja isbandyt...

pirmiausiai norėjau tave pasveikinti su tuo, kad eini į tas situacijas, kurios kelia net didžiausią nerimą
Suprantu, kad rezultato norisi 100 procentinio ir greitai, bet tai, kad sugebi dėmesį nukreipti nuo savęs į kitus net sudėtingiausioje situacijoje yra labai didelis dalykas. Norėčiau pasiklausinėti daugiau....bet spėju, kad nerimo pasireiškimas tol, kol stebėjai kitus, nebuvo toks intensyvus, kaip tada, kai stebėdavai tik save. Sugebėjai išbūti ilgiau toje situacijoje? PO tos situacijos jautei kiek mažesnį diskomfortą nei visada?
Štai čia ir pasireiškia visa "step by step" filosofija. Didesnis savijautos pagerėjimas jaučiasi tada, kai mes viską pradedam nuo mažiausiai stresuojančių situacijų, kurios kiekvienam labai individualios. Ir tik tada, kai jose pajaučiame aiškų pagerėjimą, tada seka žengimas drąsesnio žingsnio. O visų svarbiausia - nepamiršti savęs apdovanoti už kiekvieną pasiekimą (kadangi socialinės fobijos atveju sunkiausia nugalėti patį vengimą nerimą keliančių sitaucijų, tai jau pats bandymas - yra pasiekimas).
Taigi, kaip ruošiesi save apdovanoti už tai, kad pabadei pačioj sunkiausioj tau situacijoje nukreipti dėmesį nuo savęs į kitus žmones, stvėrei savo nerimą už ragų ir ėmesisi bandyti savo gyvenimą tvarkyti pati?
Čia palaikymas nuo manęs

Sveika prisijungus puriena ,

užjaučiu dėl to, ką tau tenka patirti , ir fainai girdėti apie tavo pasiryžimą daryti ką nors su ta bėda.
nežinau ar girdėjai ką nors apie kognityvinę terapiją, bet ji šiuo metu pripažinta efektyviausia pasaulyje, padedant spręsti panašias į tavo problemas, nes su jomis susiduria labai daug žmonių. jis006 kaip supratau pats savo kailiu išbandė šios terapijos principus ir jam tikrai pasisekė savo problemėlę už gerklės pastverti .
Ankstesnėse žinutėse rašiau apie kelias savipagalbos knygas lietuvių kalba, paremtas kognityvinės terapijos principais, jos irgi gali padėti, tik reikės nuoširdžiai atlikinėti tai, ką jos rekomenduoja daryti .
Jeigu norėtum koordinačių specialisto, kuris dirbtų pagal kognityvinės terapijos principus (deja, Lietuvoje jų dar labai nedaug), parašyk man asmeninę žinutę, pasistengsiu surasti koordinates, priklausomai nuo miesto kuriame gyveni ar studijuoji.

ir dar norėjau būtinai pasakyti (na aš labai mėgstu daug kalbėti ), kad socialinę fobiją patiriantiems žmonėms šalia viso kito dar ir labai būdinga manyti apie save pernelyg kritiškai (pvz. galvoti, kad mūsų raudonis, kitiems atrodo atgrasus), bet realybė yra ta, kad mes esam pakankamai egocentriški sutvėrimai ir mažai dėmesio kreipiame į kitų žmonių pvz. veido spalvos niuansus (na tikrai žymiai mažiau, nei tas žmogus, kurio skruostai kaista ). Todėl aplinkiniai drovumą dažnai laiko simpatiškos asmenybės ženklu (ypač aktyvūs vyrai ir merginos ), nes visiems patinka, kai jų klausomasi, o ne jiems reikia klausytis . Kaip suprantu kalbinama tu esi (rašei, kad neišgirsti ko tavęs klausia, bet baiminiesi perklausti) - vadinasi kažkur tikrai sukiojasi aktyvūs vaikinukai . Na, o tas žmogelis, kuris, tavo manymu, tavęs vengia....gal jis jaučia lygiai tą patį ką ir tu, kai reikia bendrauti?

manau, kad sveikas egoizmas ir naglumas tikrai palengvina gyvenima.ir reikia nustoti tiketi kitais, juk ir mes daug ka galim nuveikti. nes kartais atrodo kad as gyvenu del kitu,o ne del saves.

Mums trūksta sveiko egoizmo ir sveiko ekscentriškumo, sveikos agresijos- todėl man atrodo, kad to reikia mokytis, jei neduota natūraliai
-užteks visus suprasti ir jais tikėti labiau nei savimim metas žiūrėti kas mums patiems svarbu, o ne kaip įtikti ar patikti kažkam..
[/quote]
Papildyta:
kaip as suprantu tave puriena
as beveik ta pati patyriau universitete.turejau draugu ir draugiu, bet su naujais zmonem ir destytojais buvo labai sunku bendraut.tas raudonis ir pasimetimas sugadino man gyvenima.o kiek galejau patirti ir kaip gerai laika praleisti.as jau senokai baigus universitete, todel noreciau tau patarti nesinervinti delto, pasitikek savimi, negalvok, kad kiti ka nors apie tave galvoja ar vengia taves.nes visiems patys svarbiausi yra jie patys.gal tu vengi bendraut ir jie mano, kad nenori, kad tau jie nepatinka.neleisk savo gyvenimo veltui. po truputi ir susirasi draugu
bite maja,
kiek laiko reikia lankyti ta kognityvine terapija?ir kokie jos principai?as irgi turiu bedu su bendravimu, bijau zmoniu ir t.t.kas idomiausia tai vyksta nepastoviai.kartais tikrai sauniai aliu bendraut, neraust ir daug sneket.o kartais nieks manes nepraklabins ir nuo kiekvieno zodzio raudonuoju.gal cia nuo zmoniu priklauso.tikiuos ismoksiu to naglumo.nes dabar visus zmones vertinu geriau nei save.

Na, kognityvinė terapija laikoma trumpalaike, nes ji orientuota į žmonių problemų sprendimą . Pvz. depresijos ir nerimų atveju su patyrusiu specialistu gali pakakti 16 sesijų, nors pagerėjimas stebimas jau po kelių susitikimų (beje, šios terapijos efektyvumas yra geresnis nei antidepresantų , o nesukelia jokių pašalinių reiškinių). Su paprastomis fobijomis galima susitvarkyti iš vis per kelis kartus. Socialinė fobija, tolygiai mažėdama ir priklausomai nuo greta egzistuojančių bėdelių irgi gali bandyti nepasiduoti iki kokio 6-8 susitikimo, bet po to ji dažniausiai neturi jokio šanso .
Suprantu, kad skamba šiek tiek "stebuklingai", bet tai plačiausiai pasaulyje taikoma psichoterapijos rūšis, kurią vienintelę daugelyje šalių apmoka draudiminė medicina, nes jos efektyvumas pagrįstas moksliniais tyrimais , gaila, bet Lietuvoje ji kažkodėl ne tokia populiari ....

Kognityvinei terapijai svarbios priežastys, kurios sukėlė vieną ar kitą psichologinį sunkumą žmogui. Bet visada keliamas klausimas: ką galima padaryti čia ir dabar (nes praeities pakeisti mes negalime), kai jau žinome tas priežastis, kad tą sunkumą sumažinti?
Šioje terapijoje sukurta galybę metodų, kurie efektyviausiai pritaikomi tam tikroms problemoms spręsti, bet visi jie remiasi pagrindiniu principu: mūsų mintys, jausmai ir elgesys - tai tarpusavyje labai glaudžiai susiję dalykai, ir bandydami pakeisti kažkurį vieną iš jų, mes natūraliai sukelsime pokyčius kituose. Kadangi emocijų pakeisti tiesioginiu būdu mes negalime , tai terapijoje dažniausiai naudojamos mintis/mąstymą ir elgesį keičiančios metodikos.
Kitas labai svarbus principas - jausmai ir reakcijos nekyla iš niekur ir nėra mums primetami kitų žmonių ar aplinkybių. Pvz. niekas neprieina prie mūsų ir neišgrežia skylutės per kurią supila į mus pyktį, o tada jau mes užsiputojam ir kandžiojam visus, kurie arčiausiai stovi
Tai, kaip mes jaučiamės ir kaip elgiamės didžiają dalimi apsprendžia mūsų mintys apie save, apie pasaulį apie kitus žmones ir įvykius. Tačiau, jei jos lydi intensyvias neigiamas emocijas, tikėtina, kad nėra 100 proc. teisingos .
Pavyzdžiui, socialinę fobiją kenčiantys žmonės mano, kad jų nerimą labai pastebi ir itin neigiamai vertina aplinkiniai. Dažnai jie mano, kad nesugeba bendrauti, kad yra nepakankamai kompetetingi arba yra aplinkiniams neįdomūs. Bet tik paskaityk šio formumo dalyvių žinutes - ar gali pasakyti, kad nenorėtum su kuriuo nors iš jų pabendrauti, ar laikai juos neįdomiais, neturinčiais ką pasakyti nuobodžiais žmonėmis? Greičiausiai ne Štai tau ir vienas iš galybės įrodymų, kad mūsų neigiamos mintys apie save ne visada būna teisingos

ar imanoma pakeisti mastyma?isitikinimus?ir jei imanoma ar tai nebus savotiskas saves praradimas?

imanoma imanoma tik reik didelio noro ir daug ryzto

Labai aciu jums visiems uz supratima ir uzuojauta, ir uz nora padeti ... Dziugu ir labai gera sirdy, kad nepazistami zmones yra tokie silti ir geri...