Įkraunama...
Įkraunama...

Sociofobija

Aciu smile.gif Tai va siulyciau kazka daryt kaip siuliau, arba kaip minejai pagal muzika sokt tikrai padeda smile.gif Na as nzn as pvz prisirasiau i daug bureliu ir panasiai,uzsiemes vis kur nors einu, atrodo ta gal baime ir yra kokia dar betai tarkim susitinku koki zmonu i vsio dingsta ;D bendraut pradedu rolleyes.gif Zinot bendravimas tikrai smagus dalykas , nebepaleisiu to is ranku thumbup.gif , toliau terapija reiketu daryt tikrai pravercia smile.gif zinot as pvz dariau terapija meciau daug kartu bet vel vel emiau... Ir galiausiai kai man blogai buwo tada atsiguldavau ir klausydavau kasetes gal pora valandu... ir ka manot? iskart geriau pasijuntu bent jau visam vakarui drinks_cheers.gif ir taip nutraukinet ta cikla reikia kol pagaliau i mastyma isilies visai kitokios mintys, susidarys kitoks poziuris i gyvenima ir pan. Zdz terapijoj viskas parasyta smile.gif o beje kazkada galvojau kad tie kur bendrauja tai ten "Dievai" o dbr nemanau kad jie - tie zmones isskirtiniai smile.gif ir visa deka terapijai, nes ir tas uzimtumas (baseinas, sokimas pagal muzika ar pan) viskas is terapijos smile.gif .
Atsakyti
tos visos baimes dazniausia kyla nuo uzsisedejimo namuose ir kuo ilgiau juose sedi tuo labiau niekur iseit nesinori,o kai iseini tai ir prasideda baimes smile.gif pvz.kai mokiausi koncervatorijoj ir reikdavo koncerto metu groti,o saleje budavo daug zmoniu tai kai iseidavau i sale akyse juoda pasidarydavo,viska pamirsdavau,atrodydavo,kad tuoj nualpsiu,tai va destytojas sakydavo,kad is manes niekada nebus geras muzikantas smile.gif auginau vaikeli dar blogiau pasidare,pradejau jaust,kad i gatve iseit bijau,atrodo,kad mane stebi,tada suemiau save i rankas ir emiausi veiklos-dabar galiu skersai isilgai eiti-dingo visos baimes-nes ju neprisileidziu,stengiuosi maziau galvot ir daugiau veikt,daug bendrauju su zmonemis-tiesiog mano patarimas-daugiau veiklos,neuzsidaryti ir nenurasyti saves 4u.gif
Atsakyti
[quote=maliootka,2009 03 06, 21:25]
Na, taip jau yra kad turiu ne tik sociofobija, o dar ir panikos atakas, esu tikras fobiju maishas ax.gif O artimo zmogaus nuomone tikrai pasirodo sureiksminu, kaip pati apie tai nesusimasciau mastau.gif juk per ta uzdaruma beveik daugiau su niekuo nebendrauju. Is tikro turiu labai daug psichologiniu knygu, ir jos padeda kuomet jas skaitau, tik po kurio laiko vel viskas pasimirsta blush2.gif
Aciu biteMaja kad esi siame forume 4u.gif
Papildyta:

Tau turėtų būti tikrai nelengva, kai tenka patirti tiek sunkumų vienu metu (neradau jokio paveiksėlio, kuris parodytų "apsikabinimas", bet internetiškai bandau tai padaryti).
Norėjau tik pasakyti, kad visi tie diskomfortą gyvenime keliantys dalykai, kuriuos tau tenka patirti, nėra kažkas labai atskiro ir nesusijusio. Visi jie - socialinė fobija, kitos baimės, panikos atakos - tai šakos to paties medžio - nerimo (tavo atveju jis toks truputėlį užturbintas, todėl ir liejasi per kraštus, bet greičiausiai buvo priežastis kažkokia gyvenime kodėl jis taip suaktyvėjo).
Apskritai socialinė fobija retai kankina žmogų viena pati. Šalia dažnai "tipena" ir panika. Dėl didelės izoliacijos ir savęs nerealizavimo žmogiukai susiduria ir su depresija verysad.gif ... Žodžiu, bėda viena nevaikšto, o visuo tuo aš norėjau pasakyti, kad tu nesi "tikras fobiju maishas", kaip pati rašei, tiesiog taip jau pasireiškia tie sunkumai....tik nežinau ar pavyko suprantamai mintį išdėstyti blush2.gif doh.gif

Dėl savipagalbos knygų, populiariosios psichologijos knygų yra tokia viena bėda g.gif ...jų prispausdinta labai daug, bet tų tikrai gerųjų, kurių veiksmingumas būtų įrodytas tyrimais, Lietuvoje tikrai nėra pakankamai, kiek žinau skirtų specialiai socialinei fobijai turbūt iš vis nėra verysad.gif. Gal dėl to ir daugumos knygų efektas būna pakankamai trumpalaikis. Be to, kad ir kokie būtų naujieji įgūdžiai, kurių turėtų išmokyti knyga, visada reikia prisiminti, kad juos reikia treniruoti - juk mes paprastai nelendam į giliausią ežerą ir nesitikim tuoj pat pasirodyti superiniais plaukikais, kai dar tik ant kranto išklausėm teorinę dalį apie plaukiojimo procesą.
thumbup.gif Bet yra ir gerų naujienų thumbup.gif Na, bent aš taip manau blush2.gif , nes per darbo praktiką esu atsirinkusi keletą knygų, kurias dažnai rekomenduoju ir gaunu pakankamai gerus atsiliepimus.
Populiaresniu, daugiau amerikietišku ir šiek tiek dogmatišku stiliumi (autorius pasižymi tikrai didele meile....sau biggrin.gif, todėl skaitant vertėtų pasitelkti savąjį jumoro jausmą ir šiek tiek kantrybės, nes knygoje yra tikrai gerų dalykų) parašyta Albert Ellis knyga "Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti".Išleista Dajalita, Kaunas, 2006. Na, ji senoko leidimo, reikėtų paskambinti į spaustuvę ir pasiteirauti kur dar jos yra. Paskutinį kartą pirkau ją Kaune, Lukšio knygynėlyje, šalia Iki parduotuvės.
Na, o kita knyga, labai naudinga savarankiškai pradėti dorotis su daugeliui psichologinių sunkumų (depresija, nerimu, panika, net ir su padidinta kalte ar pykčiu) - tai "Nuotaika paklūsta protui" Dennis Greenberg, Christine A.Padesky, išleista VU specialiosios psichologijos laboratorijos. Jie ją vis iš naujo išleidinėja, todėl tikslių leidimo metų nepasakysiu. Akademiniam knygyne prie prezidententūros ją tikrai galima įsigyti (čia Vilniuje), gal į VU psichologijos katedrą užsukus, arba kokiame internetiniame knygyne dar galima ją gauti, jos paprastai nelabai būna paprastuose knygynuose....kainuoja ji apie 20 lt. turbūt.
Atsakyti
[quote=biteMaja99,2009 03 09, 11:08]
[quote=maliootka,2009 03 06, 21:25]
Na, taip jau yra kad turiu ne tik sociofobija, o dar ir panikos atakas, esu tikras fobiju maishas ax.gif O artimo zmogaus nuomone tikrai pasirodo sureiksminu, kaip pati apie tai nesusimasciau mastau.gif juk per ta uzdaruma beveik daugiau su niekuo nebendrauju. Is tikro turiu labai daug psichologiniu knygu, ir jos padeda kuomet jas skaitau, tik po kurio laiko vel viskas pasimirsta blush2.gif
Aciu biteMaja kad esi siame forume 4u.gif
Papildyta:

Tau turėtų būti tikrai nelengva, kai tenka patirti tiek sunkumų vienu metu (neradau jokio paveiksėlio, kuris parodytų "apsikabinimas", bet internetiškai bandau tai padaryti).
Norėjau tik pasakyti, kad visi tie diskomfortą gyvenime keliantys dalykai, kuriuos tau tenka patirti, nėra kažkas labai atskiro ir nesusijusio. Visi jie - socialinė fobija, kitos baimės, panikos atakos - tai šakos to paties medžio - nerimo (tavo atveju jis toks truputėlį užturbintas, todėl ir liejasi per kraštus, bet greičiausiai buvo priežastis kažkokia gyvenime kodėl jis taip suaktyvėjo).
Apskritai socialinė fobija retai kankina žmogų viena pati. Šalia dažnai "tipena" ir panika. Dėl didelės izoliacijos ir savęs nerealizavimo žmogiukai susiduria ir su depresija verysad.gif ... Žodžiu, bėda viena nevaikšto, o visuo tuo aš norėjau pasakyti, kad tu nesi "tikras fobiju maishas", kaip pati rašei, tiesiog taip jau pasireiškia tie sunkumai....tik nežinau ar pavyko suprantamai mintį išdėstyti blush2.gif doh.gif

Dėl savipagalbos knygų, populiariosios psichologijos knygų yra tokia viena bėda g.gif ...jų prispausdinta labai daug, bet tų tikrai gerųjų, kurių veiksmingumas būtų įrodytas tyrimais, Lietuvoje tikrai nėra pakankamai, kiek žinau skirtų specialiai socialinei fobijai turbūt iš vis nėra verysad.gif. Gal dėl to ir daugumos knygų efektas būna pakankamai trumpalaikis. Be to, kad ir kokie būtų naujieji įgūdžiai, kurių turėtų išmokyti knyga, visada reikia prisiminti, kad juos reikia treniruoti - juk mes paprastai nelendam į giliausią ežerą ir nesitikim tuoj pat pasirodyti superiniais plaukikais, kai dar tik ant kranto išklausėm teorinę dalį apie plaukiojimo procesą.
thumbup.gif Bet yra ir gerų naujienų thumbup.gif Na, bent aš taip manau blush2.gif , nes per darbo praktiką esu atsirinkusi keletą knygų, kurias dažnai rekomenduoju ir gaunu pakankamai gerus atsiliepimus.
Populiaresniu, daugiau amerikietišku ir šiek tiek dogmatišku stiliumi (autorius pasižymi tikrai didele meile....sau biggrin.gif, todėl skaitant vertėtų pasitelkti savąjį jumoro jausmą ir šiek tiek kantrybės, nes knygoje yra tikrai gerų dalykų) parašyta Albert Ellis knyga "Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti".Išleista Dajalita, Kaunas, 2006. Na, ji senoko leidimo, reikėtų paskambinti į spaustuvę ir pasiteirauti kur dar jos yra. Paskutinį kartą pirkau ją Kaune, Lukšio knygynėlyje, šalia Iki parduotuvės.
Na, o kita knyga, labai naudinga savarankiškai pradėti dorotis su daugeliui psichologinių sunkumų (depresija, nerimu, panika, net ir su padidinta kalte ar pykčiu) - tai "Nuotaika paklūsta protui" Dennis Greenberg, Christine A.Padesky, išleista VU specialiosios psichologijos laboratorijos. Jie ją vis iš naujo išleidinėja, todėl tikslių leidimo metų nepasakysiu. Akademiniam knygyne prie prezidententūros ją tikrai galima įsigyti (čia Vilniuje), gal į VU psichologijos katedrą užsukus, arba kokiame internetiniame knygyne dar galima ją gauti, jos paprastai nelabai būna paprastuose knygynuose....kainuoja ji apie 20 lt. turbūt.
[/quote]
skaitau jusu pasisakymus ir matau,kad jus tikrai turite patirties,noreciau paklaust-kaip pakeisti poziuri i kai kuriuos dalykus,arba kaip susitaikyti su jau ivykusiais faktais,kad ju daugiau nebeprisiminti-turiu uomeni negristi prie praeities,ar tai imanoma?kokia butu jusu nuomone,aciu 4u.gif
Atsakyti
[quote=biteMaja99,2009 03 09, 11:08]
[quote=maliootka,2009 03 06, 21:25]
Papildyta:

Tau turėtų būti tikrai nelengva, kai tenka patirti tiek sunkumų vienu metu (neradau jokio paveiksėlio, kuris parodytų "apsikabinimas", bet internetiškai bandau tai padaryti).
Norėjau tik pasakyti, kad visi tie diskomfortą gyvenime keliantys dalykai, kuriuos tau tenka patirti, nėra kažkas labai atskiro ir nesusijusio. Visi jie - socialinė fobija, kitos baimės, panikos atakos - tai šakos to paties medžio - nerimo (tavo atveju jis toks truputėlį užturbintas, todėl ir liejasi per kraštus, bet greičiausiai buvo priežastis kažkokia gyvenime kodėl jis taip suaktyvėjo).
Apskritai socialinė fobija retai kankina žmogų viena pati. Šalia dažnai "tipena" ir panika. Dėl didelės izoliacijos ir savęs nerealizavimo žmogiukai susiduria ir su depresija verysad.gif ... Žodžiu, bėda viena nevaikšto, o visuo tuo aš norėjau pasakyti, kad tu nesi "tikras fobiju maishas", kaip pati rašei, tiesiog taip jau pasireiškia tie sunkumai....tik nežinau ar pavyko suprantamai mintį išdėstyti blush2.gif doh.gif

[/quote]
Aciu Tau wub.gif Skaitau ir atrodo bendrauju su tokiu siltu zmogumi, kuris nori padeti 4u.gif Su nerimu gyvenu jau apie 5 metus, bet visada sugebedavau su juo susitarti, suvaldyti ji, o dabar net nezinau kas atsitiko, tarsi stiprus zaibas trenke is giedro dangaus, turbut kalta ne pati stipriausia nervu sistema ax.gif Kartais galvoju kad negali buti baisesnes ligos uz nerima, baime ir fobijas. Tai taip sekina.. verysad.gif Mano gyvenime nebuvo kazkokiu dideliu sukretimu, taciau as visada slepdavau visas savo emocijas, ypac pykti, ji nurydavau, viska isgyvendavau savo viduje, tai turbut ir paskatino mano nerima.. Dabar stengiuosi i viska ramiau reaguoti, nors jau velu unsure.gif
Beje turiu pirmaja knygute "Kaip nepasiduoti nerimui ir ji kontroliuoti", reikes paieskoti antros smile.gif
Aciu biteMaja Tau wub.gif
Atsakyti
QUOTE(kos @ 2009 03 09, 14:49)
skaitau jusu pasisakymus ir matau,kad jus tikrai turite patirties,noreciau paklaust-kaip pakeisti poziuri i kai kuriuos dalykus,arba kaip susitaikyti su jau ivykusiais faktais,kad ju daugiau nebeprisiminti-turiu uomeni negristi prie praeities,ar tai imanoma?kokia butu jusu nuomone,aciu 4u.gif


Džiaugiuosi, jei mano žinutės pasirodo nors kiek naudingos. blush2.gif
Nors turiu patirties konsultuojant, bet atsakyti į klausimą internete - man iššūkis, nes jei tai būtų akivaizdus pokalbis aš bandyčiau klausti konkretesnių detalių apie dalykus, kuriuos norima pamiršti. Jei bandoma pamiršti traumuojantį gyvenimo įvykį - darbas vienoks, jei bandoma atsikratyti įkyrių minčių apie tam tikrus gyvenimo aspektus - vėl kitoks.

Pabandysiu atsakyti dvejopai. ax.gif
Jeigu jūs klausėte labiau apie filosofinio požiūrio į gyvenimą pakeitimą, tai savipagalbos knygos čia labai praverstų. Aš jau apie jas rašiau ankstesnėje žinutėje.
Bet spėju, kad esmė ne filosofijoje g.gif. ir tada niekaip neapsieisiu be trupinėlio teorijos doh.gif.
1.Egzistuoja tokia emocijų perdirbimo teorija, kuri pagrįstai teigia, kad neperdirbamos emocijos niekur nedingsta t.y. tai, kad mes jas bandome užmiršti, atsisakyti, nugrūsti į giliausius kampus, neleidžiame sau jų jausti ir visaip kitaip jų vengiame nėra mums naudingas dalykas ir nepadeda pasiekti tikslo - nebekentėti nuo diskomforto, kurį sukelia kraštutinės emocijos. Bandymas išvengti savo pačių emocijų (kadangi jos - dalykas natūralus, prieš gamtą priešintis - kova pasmerkta pralaimėjimui) deja, bet paskui save velka dideles problemas - ilgainiui mes imam patys nebeatpažinti savo pačių jausmų (ekstremalus to pvz. kai kurie vyrai mirksiukas.gif ). Pvz. žmogus, kuris jaučia pyktį, bet yra įsitikinęs, kad pyktį reiškti jis dėl kažkokių priežasčių (pvz. auklėjimo) neturi teisės, nustos jį atpažinti savyje, o pykčio sukelti fiziologiniai ir mąstymo pakitimai jį gali pradėti gasdinti, vers nerimauti, bijoti, smerkti save. Taigi, pirmiausiai reikia emocijas ištraukti iš visokių užkaborių, pažiūrėti joms į veidą, atpažinti ir įvardinti, pabandyti atkapstyti mintis ir įsitikinimus, jas sukėlusias, tada jau išreikšti jas socialiai priimtinais būdais ir tik tada ateina tas išganingas momentas kada jos tampa nebe tokios skausmingos... g.gif Spėju, kad skamba žymiai sudėtingiau, nei realiai atrodo pats procesas mirksiukas.gif . Bet jei problemos rimtos, psichologas galėtų suteikti efektyvią pagalbą.
2. Egzistuoja ir kita problema, susijusi su įvykiais ar dalykais, kuriuos norima pamiršti. Va čia jau mūsų nuostabieji smegenys pakiša mums kiaulę doh.gif . Mes negalim tuo pačiu metu negalvoti apie dalykus apie kuriuos nenorim negalvoti stengdamiesi apie juos negalvoti. blink.gif Tiesiog pateiksiu pavyzdį, kad būtų aiškiau. Dabar pabandykite negalvoti apie rožinį dramblį.....spėju, kad šmėkštelėjo mintis bent jau apie dramblį mirksiukas.gif , jeigu ilgiau įkalbinėčiau jokiu būdu negalvoti apie rožinį dramblį, pilkasis storulis jūsų vaizduotėje įgytų nuostabią rožinę spalvą, kuo labiau stengtumėtės apie jį negalvoti, tuo ryškesnis taptų šis vaizdas. Taigi, kuo labiau mes stengiamės kažką pamiršti, tuo tvirčiau tie dalykai rėžiasi į mūsų sąmonę. Dėmesio atitraukimas gali būti naudingas. Pvz. jei jums ką nors skauda, bet imate kalbėti su mielu pašnekovu, skausmas lyg ir atsitraukia. Esmė tame, kad jums vis dar skauda, bet jūs neskiriate tam tiek dėmesio, todėl subjektyvus skausmo pajautimas mažėja, nors skausmo priežastys niekur nedingo. Lygiai tas pats galioja ir socialinės fobijos atveju - drovus žmogus dėmesį skiria savo drovumo simptomams, bet sukoncentravęs savo dėmesį į pašnekovą (kadangi neįmanoma vienu metu gerai daryti abiejų dalykų mirksiukas.gif ) laimi, nes mažiau pastebi savo paties simptomus, kurie to pasekoje silpnėja, nes mažėja jaudulys.
3. Dabar jau paskutinis dalykas mirksiukas.gif . Labai žmogiška vengti to, kas mūsų manymu gali mums būti nemalonu. Juk jei kažkas vers jus kišti pirštą į ugnį, savaime suprantama, kad stengsitės to išvengti. Tačiau su žmogiškąja psichologija yra šiek tiek sudėtingiau. Vengimas galvoti ir jausti problemos neišsprendžia, nerimas sumažėja tik trumpam laikui, išvengus kokio nors numanomai nemalonaus dalyko (pvz. skambučio, susitikimo), bet ilgainiui diskomfortas didėja, o vengiamų dalykų sąrašas plečiasi. Įvyksta tam tikras paradoksas. Vengimas, kurį mes naudodavom, kaip būdą atsikratyti nerimo, diskomforto, patampa problemą palaikančiu varikliuku - kuo labiau vengiame, tuo labiau nerimaujame, kuo labiau nerimaujame, tuo labiau vengiame ir taip be galo be krašto.
Gera naujiena yra ta, kad šitą pragaištingą ratą galima nutraukti bet kurioje grandyje. Šiame forume žinutes rašo vaikinukas slapyvardžiu jis006 ir jo patirtis labai puikiai iliustruoja kaip socialinę fobiją galima bandyti griebti už gerklės per vengimo nutraukimą - bandyti eiti į žmones ir statyti save kuo daugiau į tokias situacijas, kurios kelia nerimą thumbup.gif . Vietoj to, kad jų vengti, tapti lyg kokiu Džeimsu Bondu, tik ir medžiojančiu nerimastingumu dvelkiančią socialinę situaciją, kad į ją galėtų pasinerti. Be abejo viską reikėtų daryti palaipsniui, pradėti nuo mažiausiai nerimą keliančių situacijų ir tik jose pasijautus geriau, ieškoti didesnių iššūkių.

labai aš jau išsiplėčiau blush2.gif ....tikiuosi nors kažkaip atsakiau į jūsų klausimą ax.gif
Atsakyti
QUOTE(maliootka @ 2009 03 09, 23:48)
Aciu Tau  wub.gif  Skaitau ir atrodo bendrauju su tokiu siltu zmogumi, kuris nori padeti  4u.gif  Su nerimu gyvenu jau apie 5 metus, bet visada sugebedavau su juo susitarti, suvaldyti ji, o dabar net nezinau kas atsitiko, tarsi stiprus zaibas trenke is giedro dangaus, turbut kalta ne pati stipriausia nervu sistema  ax.gif  Kartais galvoju kad negali buti baisesnes ligos uz nerima, baime ir fobijas. Tai taip sekina..  verysad.gif  Mano gyvenime nebuvo kazkokiu dideliu sukretimu, taciau as visada slepdavau visas savo emocijas, ypac pykti, ji nurydavau, viska isgyvendavau savo viduje, tai turbut ir paskatino mano nerima.. Dabar stengiuosi i viska ramiau reaguoti, nors jau velu  unsure.gif
Beje turiu pirmaja knygute "Kaip nepasiduoti nerimui ir ji kontroliuoti", reikes paieskoti antros smile.gif
Aciu biteMaja Tau wub.gif



Ačiū Tau, kad pasitiki ir kalbi apie savo savijautą.
Suprantu, kad 5 metus kenčiant nerimą, viltis apie geresnę savijautą priblėsta ir ima atrodyti, kad mažai ką galima pakeisti.
ax.gif bet aš nenorėčiau sutikti su tavo verdiktu, kad "jau velu" schmoll.gif . Priešingai nei mūsų fizinis kūnas, kuris deja nesugeba nei nosies, nei kojos mums atauginti, mūsų psichika pasižymi tiesiog stebuklingais išsigydymo sugebėjimais. Jos galios gali mus panardinti į giliausius chaoso pragarus, bet ta pačia galia pasinaudoję visada galim rasti kelią atgal į šviesą.... umn.gif ... blush2.gif įsijaučiau į filosofijas truputėlį...

Aš norėjau pasakyti, kad nerimastingumas arba kitaip tariant jautrumas, dalykas, kurį didele dalim įtakoja genetika, paveldėjimas (spėju, kad gali pasakyti kas iš šeimos narių panašesni į tave jautrumu mirksiukas.gif ). Tiesiog vieni žmonės gimsta būti jautresni šiam pasauliui, tiek visoms jo spalvoms, tiek ir visoms negandoms. Na o kiti...hmmm...na tokie nelabai jautrūs gimsta biggrin.gif . Kartais netgi tokie visai abejingi visam pasaulio grožiui blink.gif , bet iš jų išeina puikūs ne tokių spalvingų, kūrybiškų profesijų specialistai, jie dirba mažiau spalvotus darbus ir jaučiasi laimingi gyvendami mažiau spalvotus gyvenimus.
Bet pasauliui reikia mūsų visų, ir tų jautriųjų ir tų...nelabai jautrių

Kitas dalykas, kuris nulemia jautrumo padidėjimą, tai žmogaus lytis. Deja arba kaip tik valio thumbup.gif , bet mums moteriškėms Dievulis atseikėjo daugiau šito gėrio...ar dėl hormonų, ar dėl aplinkos spaudimo būti jautresne, švelnesne, neigiamų emocijų nerodančia...na kas čia žino jau... , bet esmė tame, kad be mūsų "moteriško padidinto jautrumo" žmonija jau seniai būtų išnykus, nes jaunosios mamytės nesugebėtų būti pakankamai jautrios ir atidžios savo mažyliams...

Taigi, būti jautrios prigimties yra unikali vertybė, būdinga tik tau, kaip žmogui, asmenybei ir moteriai. O tai, kad tas jautrumas virto nekomfortišku ir užsitęsusiu nerimu, ėmė lietis per kraštus...na, priežastis kažkur tam yra g.gif , bet ir grąžinti viską vėl į toleruojamo nerimo zoną tikrai galima victory.gif . Tikrai tikrai. 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(biteMaja99 @ 2009 03 10, 11:01)
Džiaugiuosi, jei mano žinutės pasirodo nors kiek naudingos.  blush2.gif
Nors turiu patirties konsultuojant, bet atsakyti į klausimą internete - man iššūkis, nes jei tai būtų akivaizdus pokalbis aš bandyčiau klausti konkretesnių detalių apie dalykus, kuriuos norima pamiršti. Jei bandoma pamiršti traumuojantį gyvenimo įvykį - darbas vienoks, jei bandoma atsikratyti įkyrių minčių apie tam tikrus gyvenimo aspektus - vėl kitoks.

Pabandysiu atsakyti dvejopai. ax.gif 
Jeigu jūs klausėte labiau apie filosofinio požiūrio į gyvenimą pakeitimą, tai savipagalbos knygos čia labai praverstų. Aš jau apie jas rašiau ankstesnėje žinutėje.
Bet spėju, kad esmė ne filosofijoje g.gif. ir tada niekaip neapsieisiu be trupinėlio teorijos doh.gif.
1.Egzistuoja tokia emocijų perdirbimo teorija, kuri pagrįstai teigia, kad neperdirbamos emocijos niekur nedingsta t.y. tai, kad mes jas bandome užmiršti, atsisakyti, nugrūsti į giliausius kampus, neleidžiame sau jų jausti ir visaip kitaip jų vengiame nėra mums naudingas dalykas ir nepadeda pasiekti tikslo - nebekentėti nuo diskomforto, kurį sukelia kraštutinės emocijos. Bandymas išvengti savo pačių emocijų (kadangi jos - dalykas natūralus, prieš gamtą priešintis - kova pasmerkta pralaimėjimui) deja, bet paskui save velka dideles problemas - ilgainiui mes imam patys nebeatpažinti savo pačių jausmų (ekstremalus to pvz. kai kurie vyrai mirksiukas.gif ). Pvz. žmogus, kuris jaučia pyktį, bet yra įsitikinęs, kad pyktį reiškti jis dėl kažkokių priežasčių (pvz. auklėjimo) neturi teisės, nustos jį atpažinti savyje, o pykčio sukelti fiziologiniai ir mąstymo pakitimai jį gali pradėti gasdinti, vers nerimauti, bijoti, smerkti save. Taigi, pirmiausiai reikia emocijas ištraukti iš visokių užkaborių, pažiūrėti joms į veidą, atpažinti ir įvardinti, pabandyti atkapstyti mintis ir įsitikinimus, jas sukėlusias, tada jau išreikšti jas socialiai priimtinais būdais ir tik tada ateina tas išganingas momentas kada jos tampa nebe tokios skausmingos... g.gif Spėju, kad skamba žymiai sudėtingiau, nei realiai atrodo pats procesas mirksiukas.gif . Bet jei problemos rimtos, psichologas galėtų suteikti efektyvią pagalbą.
2. Egzistuoja ir kita problema, susijusi su įvykiais ar dalykais, kuriuos norima pamiršti. Va čia jau mūsų nuostabieji smegenys pakiša mums kiaulę doh.gif . Mes negalim tuo pačiu metu negalvoti apie dalykus apie kuriuos nenorim negalvoti stengdamiesi apie juos negalvoti. blink.gif  Tiesiog pateiksiu pavyzdį, kad būtų aiškiau. Dabar pabandykite negalvoti apie rožinį dramblį.....spėju, kad šmėkštelėjo mintis bent jau apie dramblį  mirksiukas.gif , jeigu ilgiau įkalbinėčiau jokiu būdu negalvoti apie rožinį dramblį, pilkasis storulis jūsų vaizduotėje įgytų nuostabią rožinę spalvą, kuo labiau stengtumėtės apie jį negalvoti, tuo ryškesnis taptų šis vaizdas. Taigi, kuo labiau mes stengiamės kažką pamiršti, tuo tvirčiau tie dalykai rėžiasi į mūsų sąmonę. Dėmesio atitraukimas gali būti naudingas. Pvz. jei jums ką nors skauda, bet imate kalbėti su mielu pašnekovu, skausmas lyg ir atsitraukia. Esmė tame, kad jums vis dar skauda, bet jūs neskiriate tam tiek dėmesio, todėl subjektyvus skausmo pajautimas mažėja, nors skausmo priežastys niekur nedingo. Lygiai tas pats galioja ir socialinės fobijos atveju - drovus žmogus dėmesį skiria savo drovumo simptomams, bet sukoncentravęs savo dėmesį į pašnekovą (kadangi neįmanoma vienu metu gerai daryti abiejų dalykų mirksiukas.gif ) laimi, nes mažiau pastebi savo paties simptomus, kurie to pasekoje silpnėja, nes mažėja jaudulys.
3. Dabar jau paskutinis dalykas mirksiukas.gif . Labai žmogiška vengti to, kas mūsų manymu gali mums būti nemalonu. Juk jei kažkas vers jus kišti pirštą į ugnį, savaime suprantama, kad stengsitės to išvengti. Tačiau su žmogiškąja psichologija yra šiek tiek sudėtingiau. Vengimas galvoti ir jausti problemos neišsprendžia, nerimas sumažėja tik trumpam laikui, išvengus kokio nors numanomai nemalonaus dalyko (pvz. skambučio, susitikimo), bet ilgainiui diskomfortas didėja, o vengiamų dalykų sąrašas plečiasi. Įvyksta tam tikras paradoksas. Vengimas, kurį mes naudodavom, kaip būdą atsikratyti nerimo, diskomforto, patampa problemą palaikančiu varikliuku - kuo labiau vengiame, tuo labiau nerimaujame, kuo labiau nerimaujame, tuo labiau vengiame ir taip be galo be krašto.
Gera naujiena yra ta, kad šitą pragaištingą ratą galima nutraukti bet kurioje grandyje. Šiame forume žinutes rašo vaikinukas slapyvardžiu jis006 ir jo patirtis labai puikiai iliustruoja kaip socialinę fobiją galima bandyti griebti už gerklės per vengimo nutraukimą - bandyti eiti į žmones ir statyti save kuo daugiau į tokias situacijas, kurios kelia nerimą thumbup.gif . Vietoj to, kad jų vengti, tapti lyg kokiu Džeimsu Bondu, tik ir medžiojančiu nerimastingumu dvelkiančią socialinę situaciją, kad į ją galėtų pasinerti. Be abejo viską reikėtų daryti palaipsniui, pradėti nuo mažiausiai nerimą keliančių situacijų ir tik jose pasijautus geriau, ieškoti didesnių iššūkių.

labai aš jau išsiplėčiau blush2.gif ....tikiuosi nors kažkaip atsakiau į jūsų klausimą ax.gif

thumbup.gif as lygiai taip pat manau bet kas is to,jei realiai ta suvokiu-bet vistiek,galvociau ar negalvociau visada griztu i pradini taska,jauciuosi lyg vovere rate sukuosi,sukuosi ir niekaip negaliu islysti,tai jau ivykes faktas-kuris man buvo labai skaudus taciau kaip su tuo susitaikyti,kaip save nuteikti,kad to niekada neprisiminti,kaip blokuoti mintis?ar priimti fakta...
Atsakyti
Sveiki!

Neseniai suzinojau tikraji savo ligos pavadinima, tai sociofobija. Tada internete emiau ieskoti inform., susijusios su sia tema ir aptikau jusu visu pasnekesius.
Tikiuosi cia susirasti draugu, kurie suprastu ir padėtu iveikti sita liga.

Tai prisistatysiu smile.gif . ai... kazkiap sunku rasyt... prisiminti savo sunkumus... Esu 22 m. studente. Prie zmoniu bunu isitempus, nesijauciu taip laisvai, kaip budama namie. Tas istempimas ir nedrasa buna nevienodai stipri, viena kart labiau, kitakart silpniau juntama. Gal del to,kad stengiuosi su sia liga kazkiek kovot? Nezinau. Bendrauti vengiu, nes bendraudama jauciuosi durnai atrodanti, man geda pacios saves, savo susigedimo, pasikeitusios veido mimikos. Nenoriu vaikiskai atrodyti. Nemegstu saves susigedusios, bet nieko pakeisti negaliu. Nesmagu buti tarp nepazistamu zmoniu ir net ir su jais nebendraujant. Man atrodo, kad jie pastebi mano susigedima-sukaustytus judesius, o ypac keista veido israiska. Kai pazistama zmogu sutinku vienas prie vieno ir aplinkui nera daugiau zmoniu tada bendaruju su juo drasiau, o kai yra daugiau, kad ir nepazistamu zmoniu, labiau susigestu. Bendravimas tampa sunkus, neturiu ka jam pasakyti, „ieskau zodzio kiseneje“, bet nerandu... Tada arba as jo ko klausiu arba atsakineju i jo klausimus, bet kazka placiau pasakoti man nepavyksta. Kuo daugiau sneku, tuo labiau jauciu, kad pradeda skruostai raust. Burna kartais dziut pradeda. Taciau ne su visais zmonem kalbant vienodai jauciuos. Prie vienu labaiu nedrasu, prie kitu maziau. Tikrai labai sunku rasyt... noreciu dar daug ka pasipasakot, bet kitakart. Aciu, kad isklauset smile.gif

Atsakyti
QUOTE(biteMaja99 @ 2009 03 10, 16:04)
Ačiū Tau, kad pasitiki ir kalbi apie savo savijautą.
Suprantu, kad 5 metus kenčiant nerimą, viltis apie geresnę savijautą priblėsta ir ima atrodyti, kad mažai ką galima pakeisti. 
ax.gif bet aš nenorėčiau sutikti su tavo verdiktu, kad "jau velu" schmoll.gif . Priešingai nei mūsų fizinis kūnas, kuris deja nesugeba nei nosies, nei kojos mums atauginti, mūsų psichika pasižymi tiesiog stebuklingais išsigydymo sugebėjimais. Jos galios gali mus panardinti į giliausius chaoso pragarus, bet ta pačia galia pasinaudoję visada galim rasti kelią atgal į šviesą.... umn.gif ... blush2.gif įsijaučiau į filosofijas truputėlį...

Aš norėjau pasakyti, kad nerimastingumas arba kitaip tariant jautrumas, dalykas, kurį didele dalim įtakoja genetika, paveldėjimas (spėju, kad gali pasakyti kas iš šeimos narių panašesni į tave jautrumu mirksiukas.gif ). Tiesiog vieni žmonės gimsta būti jautresni šiam pasauliui, tiek visoms jo spalvoms, tiek ir visoms negandoms. Na o kiti...hmmm...na tokie nelabai jautrūs gimsta biggrin.gif . Kartais netgi tokie visai abejingi visam pasaulio grožiui blink.gif , bet iš jų išeina puikūs ne tokių spalvingų, kūrybiškų profesijų specialistai, jie dirba mažiau spalvotus darbus ir jaučiasi laimingi gyvendami mažiau spalvotus gyvenimus.
Bet pasauliui reikia mūsų visų, ir tų jautriųjų ir tų...nelabai jautrių

Kitas dalykas, kuris nulemia jautrumo padidėjimą, tai žmogaus lytis. Deja arba kaip tik valio thumbup.gif , bet mums moteriškėms Dievulis atseikėjo daugiau šito gėrio...ar dėl hormonų, ar dėl aplinkos spaudimo būti jautresne, švelnesne, neigiamų emocijų nerodančia...na kas čia žino jau... , bet esmė tame, kad be mūsų "moteriško padidinto jautrumo" žmonija jau seniai būtų išnykus, nes jaunosios mamytės nesugebėtų būti pakankamai jautrios ir atidžios savo mažyliams...

Taigi, būti jautrios prigimties yra unikali vertybė, būdinga tik tau, kaip žmogui, asmenybei ir moteriai. O tai, kad tas jautrumas virto nekomfortišku ir užsitęsusiu nerimu, ėmė lietis per kraštus...na, priežastis kažkur tam yra g.gif , bet ir grąžinti viską vėl į toleruojamo nerimo zoną tikrai galima victory.gif . Tikrai tikrai. 4u.gif

Oi.. Aciu uz grazius zodzius, tikrai suteikiancius stiprybes 4u.gif Tikrai visada buvau jautri, ir visada siek tiek pavydejau tiems, na kurie yra, net nezinau kaip pasakyti, naglesni gal smile.gif Jiems juk lengviau gyventi ax.gif
As labai tikiuosi kad viena diena viskas grys i savo vezes, tiesiog sita liga daugeli zmoniu kamuoja tokius ilgus metus unsure.gif Gal tiesiog mes ka nors ne taip darom noredami jos atsikratyti? Juk turi buti kazkada padetas taskas siam perdetam nerimui.. As tikrai bandau ir mastyti racionaliai, ir stovedama eileje banke (nezinau kodel, bet man tai baisiausia vieta doh.gif ) bandziau "skanuoti" zmones, nukreipdama demesi nuo saves i tai, kaip jie atrodo,ka apsirenge ir pan. berods darau viska kaip reikia, o vistiek bijau, vistiek neperzengiu tos baimes linijos doh.gif
Atsakyti
QUOTE(puriena2 @ 2009 03 10, 18:39)
Sveiki!

Neseniai suzinojau tikraji savo ligos pavadinima, tai sociofobija. Tada internete emiau ieskoti inform., susijusios su sia tema ir aptikau jusu visu pasnekesius.
Tikiuosi cia susirasti draugu, kurie suprastu ir padėtu iveikti sita liga.

Tai prisistatysiu  smile.gif  . ai... kazkiap sunku rasyt... prisiminti savo sunkumus... Esu 22 m. studente. Prie zmoniu bunu isitempus, nesijauciu taip laisvai, kaip budama namie. Tas istempimas ir nedrasa buna nevienodai stipri, viena kart labiau, kitakart silpniau juntama. Gal del to,kad stengiuosi su sia liga kazkiek kovot? Nezinau. Bendrauti vengiu, nes  bendraudama jauciuosi durnai atrodanti, man geda pacios saves, savo susigedimo, pasikeitusios veido mimikos. Nenoriu vaikiskai atrodyti. Nemegstu saves susigedusios, bet nieko pakeisti negaliu. Nesmagu buti tarp nepazistamu zmoniu ir net ir su jais nebendraujant. Man atrodo, kad jie pastebi mano susigedima-sukaustytus judesius, o ypac keista veido israiska. Kai pazistama zmogu sutinku vienas prie vieno ir aplinkui nera daugiau zmoniu tada bendaruju su juo drasiau, o kai yra daugiau, kad ir nepazistamu zmoniu, labiau susigestu. Bendravimas tampa sunkus, neturiu ka jam pasakyti, „ieskau zodzio kiseneje“, bet nerandu... Tada arba as jo ko klausiu arba atsakineju i jo klausimus, bet kazka placiau pasakoti man nepavyksta. Kuo daugiau sneku, tuo labiau jauciu, kad pradeda skruostai raust. Burna kartais dziut pradeda. Taciau ne su visais zmonem kalbant vienodai jauciuos. Prie vienu labaiu nedrasu, prie kitu maziau. Tikrai labai sunku rasyt... noreciu dar daug ka pasipasakot, bet kitakart. Aciu, kad isklauset smile.gif

console.gif
Atsakyti
biteMaja, labai šauniai viską išaiškinai 4u.gif Labai suprantamai ir optimistiškai...tik, kadangi esu padidinto jautrumo ir nerimo , tai negalėjau ramiai perskaityti tų žodžių apie žmogaus psichikos chaoso gelmes ar panašiai, nes iš karto sau pritaikau doh.gif Anksčiau neramiai nuteikdavo visokios etiketės ir išvados, pvz., melancholikė ir t.t. Na, bet išmokau pažiūrėti į tai iš teigiamos pusės, nes turbūt ne žmogui teisti ir spręsti koks charakteris geriausias, temperamento tipas geriausias ir panašiai. Lyginti nesulyginamą...svarbiausiai gerai jaustis tokiu koks esi...su padidėjusiu nerimu, kuris kartais ir sumažėja...
Atsakyti