O kokia mano vaikyste buvo ,tai ojojoj

.Nuo pat vaikystes kieme buvau karts nuo karto apstojama arba mesdavo mano adresu pasiepiancia replika ir ta replika buvo nuo mano sesers ..Taigi paskui klaseje taip pat buvau apstojama ,ilga laika ,paramos susilaukiau tik is mamos ,turiu dar seserys ,bet jos nuolat mane ironiskai pasiepdavo ,o kai supykdavau ir net apsiverkdavau jos dar labiau is manes juokdavosi ,viena is seseru nuolat prasivardziuodavo ,susigalvodavo pravardziu kaip tik juokingiau butu ,ir visa sita jos vadindavo juokais ,kuriu as nesupratau ir cia jau mano problemos (bet jugi kekvienas zmogus skirtingas ar ne taip ? ),o tie ju juokeliai tokie ironiski budavo

..taigi klaseje mane apstodavo ,nerasdavau ten ramybes ir gryzusi namo ramybes neatrasdavau .Man net sesuo

(man buvo apie 15 jai 18m)kai susipykome yra tiesiai i akis pasakiusi ,"kokia as bjauri ,kokia mano nosis ,plaukai ,akys ...nenoreciau tokia buti ,fu "ta labai gerai prisimenu ,as niekada supykusi zmogui negaleciau to pasakyti ..bet whatever... .Daug patyciu iskenciau ir su mano isvaizda ,kadangi vaikysteje buvau bjaurusis anciukas ,kiti pastebedavo mano drovuma kaikuriuose situacijose ir juo naudodavosi .Kaikuriuose situacijose iki siol negaliu susiimti ,iki siol negaliu normaliai bendrauti su savo seserimis ,man uzeina tokia baime ,kad pasijuoks is manes ,kad vel patirsiu ta ju ironija ir nesmagiai pasijausiu ,seimoje i mane del to labai kreivai ziuri .Dabar as tvardausi kaip bus taip ,prisileidziu seserys ,bet atvirai ,nuosirdziai kai sesuo su seserimis turbut niekada negalesiu bendrauti ,bendravimas dabar yra labai saltas ,jos yra jau susikurusios seimas ,todel kai ateina aplankyt tevu ,persimentu vienu kitu zodeliu ,nes neturiu daugiau ka sakyt ,nera bendros kalbos ,as ju nekaltinu del to kaip jos elgesi ( nors jos niekad ir nepripazino kad blogai elgesi ,kaip sakiau sake kad tai tik juokai ,o kad as nesupratu buvo mano problemos ..bet gerai mato viena karta antra karta, kad nepriemu tu pasiepenciu "juoku" ... tai buvo galima ir liautis bet ne .. del to man ir pikciausia- as taip mastau ),taigi kaip sakiau as ju nekaltinu ,man tik skaudu .Seniai visiems atleidau ,nelaikau pikcio ,kas buvo tas .
O seip dabar kai mano bendraamziai vaiksto i klubus as sedziu namuose ,is vidaus toks jausmas eina ,nu kad as neverta esu kitu draugystes ,simpatiju ,nors zinau ,kad nesamone ,esu lygiai tokia pati kaip ir kiti ,nu bet is vidaus tas jausmas eina ir viskas ,kaip besistengciau ji paneigti .
Prisimenu Didnese klasese 11,12,buvau tyli pelyte

,bendravau su keleta panu nuolat ,taciau buvo tokiu pamoku ,kada nei vienos is ju nebudavo toje grupeje ,taigi sededavau ir su nieko nebendraudavau ,visi aplinkui tik snekas bendrauja ,o as nustaciusi pasikelusios mimika ,sededavau ir tyledavau ,todel i mane labai keistai dauguma ziuredavo per kaikurias pamokas .Vien del to baisiai bijau stoti ,bijau ,kad vel neislysiu is savo kiauto ir vel busiu keistuole.
Plius esu patyrusi labai sunkia depresijas ,ja taip pat iveikiau ,buvo nezmoniskai sunku ,nzn kaip isveriau ...
Begalo seip sunku yra ,bet as niekad nepasiduodu ,buvau zymiai kompleksuotesne paauglysteje ,labai daug ka iveikiau ,taciau dar daug ka iveikt taip pat reikia .Del sociafobijos turiu maza forma ,kai reikia kur nors iseiti yra nerimas ,taciau isejus jis praeina ir viskas nrml ,gal del to ,kad uzsisedejus namuose bunu daznai nezinau,o seip didziausia problema ,kad nepasitikiu savimi ,savo isvaizda ,man atrodo ,kad kvailai atrodau aplinkiniams ,todel galbut ir vengiu kur nors eiti ir rodytis.
tai tiek ,tokia mano istorija
atleiskit uz klaidas ,mat esu ne lietuve