Sociofobija

Man tai labai lengvai ta knyga skaitosi, parašyta tokiu "amerikietišku" stiliumi, jei suprantat apie ką aš Jokių mokslinių išvedžiojimų...O lietuviškai ir aš norėčiau ką nors paskaityti, bet apie kognityvinę terapiją nieko neradau. Tiesa, perskaičiau nemažai knygų apie pozityvų mąstymą, ypač patiko J. Murphy Jūsų pasąmonės galia

labai džiaugiuosi, kad Burnso knyga Tau tiko Nors ji turi tą orientaciją į depresijos atvejus, bet skyrius apie perfekcionizmą itin vertas dėmesio
O su tuo minčių gaudymu... na tai kaip bet koks kitas įgūdis - reikia truputėlį pasitreniruoti ir su laiku viskas vyks daug sklandžiau. Kartais verta pradėti ne nuo tokių emocingų situacijų, o jose įgudus net pati nepastebėsi kaip ir karštesnes mintis pavyks sugaudyti.

Vienas dar labai svarbus dalykas su socialiniu nerimu - būtina ne tik mintis nagrinėti, bet ir gyvenimiškus eksperimentus atlikinėti t.y. po truputėlį atsidurti tose situacijose, kurios kelia nerimą ir realiai savo paties kailiu įsitikinti, kad vilkas ne toks jau ir baisus, kaip kad atrodė. Pradedant nuo mažiausiai iki daugiausiai nerimo keliančios. Lyg laipteliais lipti į viršų

Sėkmės

Sveiki, man yra konkreti eritrofobija...kaip jus manot, ar hipnoze galetu pagelbeti?

mmm..tas žmogiškas troškimas, kad problemas už mus išspręstų kažkas kitas, bet be mūsų pačių ženklių pastangų
...Būtų visai įdomu sužinoti ar Lietuvoje yra hipnotizuotojų ir kaip jiems sekasi gydant socialinę fobiją...

Sveiki, as tik praeita savaite suzinojau kad sergu sia liga jau visa gyvenima, o man 27metai. Esu istekejusi jau 2metus ir tik antri metai kai gyvenu su vyru, auginam 2metu dukryte, vaje kiek dvejetu. Nenukrypstant nuo temos, zurnale perskaiciau apie fobijas ir tame tarpe apie sociobobija, o varge, ir supratau del ko as visa gyvenima tokia susikausciusi ir nepasitikinti savimi. Depresija kamuoja nuolatos, viena savaite atrodo tiek noru ir tikslu, o kita norisi mirti ir kaip viskas atsibodo. Norisi eiti pas psichologa, bet nesiryztu. Noriu pasveikti ir siekti savo noru, taip ir "prasedesiu" iki senatves nieko nepatyrusi, bet tos blogos mintys nuolatos kamuoja. Stengiuosi kuo daugiau skaityti psichologiniu knygu, psichologija tau- tai zurnalas apie mane, nes viskas taip susija, aciu leidejams nes tikrai padeda "gydytis" namu salygomis:). Tiesa, prie mano fobiju prisidejo ir mamos auklejimas, visos baimes atejo is vaikystes, tad stengsiuos kad mano vaikas gyventu nevarzomai ir leisiu issakyti savo nuomone ir norus...

būtų tikrai šaunu jei tu ar kas nors kitas sukurtų puslapį ir į jį įdėtų geresnių pratimų lietuvių kalba iš tos terapijos kurią darai nes man deja su anglų neypatingai

O kokios maždaug kognityvinės terapijos konsultacijų kainos?

Neuromedoj apie 60Lt vienas kartas.Kitur nezinau...

Gal kas nors lankėtės šeimos santykių institute Kaune http://www.ssinstitut.lt . Ar padeda? Ir kokią terapiją taikė? Grupinę, individualią, hipnozę ar dar kitokią?

Sveika, gerai, kad supratai kas tau yra, dabar bus lenviau tapti tokia, kokia norėtum būti O dėl ko nesiryžti eiti pas psichologą? Manau, apsilankymas pas psichologą bent trumpam pakeltų nuotaiką, įkvėptų tikėjimo, kad tai išsprendžiama, atsirastų jėgų ką nors keisti...

Gaila, kad mūsų skyrelis toks apmiręs. Aš pati dabar vadovaujuosi "Feeling Good" knyga ir kasdien stengiuosi rašytis įvairias situacijas, kuriose man buvo neramu, bijojau ir pan., užsirašau situaciją, ką jaučiau jos metu ir bandau ieškoti minčių kurios tuos jausmus sukėlė. O paskui apmąstau, ar tikrai tos mintys mano buvo teisingos.Ir dažnai paaiškėja, kad ne...Pastebėjau, kad dažniausiai pati be jokio pagrindo nusprendžiu, ką kiti žmonės galvoja, ar netgi ką jie pagalvos, jei aš vienaip ar kitaip pasielgsiu Kai atsisėdu ir viską surašau, apmąstau, tai viska sman pasidaro gana aišku. Bet nežinau kodėl kitą kartą panašioje situacijoje vistiek mane apima ta pati baimė ir vistiek aš vėl įsivazduoju, kad kiti apie mane labai kritiškai mąsto Galbūt reikia daugiau laiko toms naujoms mintims įtvirtinti...Be to, aš susiduriu ir su tokiom situacijom, kai iš tikrųjų sulaukiu neigiamos žmonių reakcijos, pvz. kaimynai su manimi nesisveikina, nes aš sveikinuosi per tyliai arba per garsiai arba netinkama intonacija (nes bandau maksimaliai save sukontroliuoti ir sveikintis "teisingai" ) Man nemalonu tai, nes tikrai noriu palaikyti gerus santykius. Nežinau, kaip išspręsti šitą problemą

Sveikos visos. Turiu as irgi sia beda ir ypac siuo metu ji kankina labai ryskiai mane.
Pradzioje galvojau lankyti kognityvine terapija, bet vis del to susiradau paprasta psichoterapiaute. Na ir zinot kas man pradejo aisket del situ socialiniu fobiju visu, tai yra nepasitikejimas savimi, as pvz galvojau, kodel man baisu susitikt kazka pazystama gatvej ir t.t. ir priejau isvada kad visiskai nemyliu saves ir gedijuos saves. Nes pvz seniau kaip hmmm, kaip cia paaiskint nebuvau tobula, bet tiesiog priemiau save su savo klaidom, gal irgi ne visiskai pilnai, bet kaip pradejau jaust labai stipru nepasitenkinima savimi tada labai stipriai pradejo rysketi situ visu fobiju simptomai.

labutis, Sarma,

Kai kalbam apie sociofobiją ne vien mintys būna "kaltos" - nors kitų žmonių minčių "skaitymas", suasmeninimas (pvz. kad "visi būtinai atkreipia dėmesį tai ką aš darau"), neigiamas ateities pranašavimas ("jei užsikirsiu kalbėdama, tai aplinkiniai nuspręs, kad aš iš vis nesugebu normaliai kalbėtis ir nenorės su manim bendrauti")- didelė bėda, stiprinanti socialinį nerimą ir, aišku, patikėti, kad jos ne visada teisingos reikia laiko ir patirties.
Dar viena labai didelė bėda yra taip vadinamas saugumo elgesys. Tu labai gražiai jį aprašei minėdama santykius su kaimynais - jie nesisveikina, nes tu sveikiniesi tyliai, bandydama save kažkaip sukontroliuoti.
Žmonės, patiriantys socialinį nerimą naudoja įvairius saugumo elgesius: tvirčiau laiko stiklinę, kad nuo rankų drebėjimo neišsitaškytų arbata, arba iš vis kitų žmonių akivaizdoje gėdinasi valgyti sriubą ar pan., po papildomais makiažo sluoksniais ar išmoninga šukuosena slepia veido raudonį, kalba tyliai arba labai greitai, kad tik niekas jų nesukritikuotų. Bėda ta, kad tuo saugumo elgesiu, kuriuo stengiamės apsisaugoti nuo neigiamų aplinkinių dėmesio, mes tarsi užteršiam bendravimą: į akis nežiūrintis žmogus aplinkinių įvertinamas kaip nenuoširdus, mažai kalbantis kaip mumis nesidomintis ir t.t. Ir tada nerimaujančio žmogaus išankstinės neigiamos pranašystės tarsi ir pildosi....bet juk esmė tame, kad jo saugumo elgesys (tai, ką jis darė, kad išvengtų katastrofos) iš ėsmės ir sukėlė visas neigiamas pasekmes....

Jeigu trumpai, tai būtina patyrinėti kokius dalykus darai, kad apsisaugotum nuo galimo pavojaus socialinėse situacijose, o tada daryti eksperimentus tose pat situacijose, tačiau nenaudojant tų savisaugos-bėdą prišaukančių priemonių. Būtent tokie eksperimentai ir padės galutinai įsitikinti nerimą keliančių minčių neteisingumu. Tik pradėk nuo lengviausio ekperimento ir tą situaciją kartok tiek kartų, kad nerimas patiriamas joje sumažėtų bent per pus.

Jeigu nori "pasitobulinti" minčių analizavime ar sudarinėjime tokių elgesio eksperimentų, parašyk man į svetainės paštą www.kognityvineterapija.lt, pagelbėsiu kiek galėsiu. Mane žavi tavo savarankiškumas ir ryžtas spręsti problemas.