Sociofobija

Bijau, nenoriu uzeiti pas kaimynus, kai reikia, bijau kalbeti telefonu, su baime kazkokia laukiu, jei reiks kalbeti su nepazystamais telefonu ar man reikia skambinti kazkam paciai. Siaip nezinau, maniau, kad ta baime reikia israuti ir isrovus ji negris. Manau, kad tada reiktu rinktis toki darba, kur reikia bendrauti, reikia eiti visur. Pastebiu, kai tai darau, ta baime dingsta, o uzsisedejus vienatvej grizta. Nereikia pataikauti savo baimems.
Papildyta:


va internetu bendraujant tikrai apgavyste, nes tu nejauti zmogaus. Ar sita baime nera kokia tai autizmo forma

As taip pat turiu igijus ivairiu baimiu...:/ Anksciau buvau kitokia, viskas buvo kaip ir normaliai. Taciau kai kurie gyvenimo ivikiai sujauke mane:( Labai sunku su tuo gyventi...Tikrai padrasina kai zinai jog esi ne vienas toks Daznai pagalvoju, kad butu labai smagu isdrysti susitikti mums visiems tokiems, pasidalinti patirtimi, gal padetume nors kiek vienas kitam;)
SEKMES!

sveikos
Pasidalinsiu ir as savo "patirtim", nes atrodo isprotesiu tuoi.
Tik siandien netycia aptikau sociofobijos aprasyma. Zinojau si zodi, bet niekad nesigilinau. Tai stai, manau ir man ta nesamone. O visa pusmeti galvojau kas man darosi ir su kiekviena diena vis blogiau. Esu sirgusi depresija, bet cia ne tai. Zodziu, prasidejo viskas nuo to (kiek pamenu), kad pradejau bijoti iseiti i parduotuve. Bijau i ja eiti, aplamai negaliu prisiversti saves iskrapstyti is namu, ziauriai savimi nepasitikiu. Atrodo neturiu ka apsirengti, ar tai smirdu ar atrodau kvailai. Bendrauti taip pat vengiu. Siaip nebijau bendravimo, man netgi patinka, su nepazystamais bendrauju puikiai ir drasi ant to esu, bet su vyrais , net i akis paziureti negaliu, yapc jei grazesnis. Tai varo mane is proto, as bijau blogai pasirodyti, blogai ka nors pasakyti todel kartais tikrai ir pasakau ar padarau kokia nesamone ir vis tai atsimenu ir atsimenu. Jau bloga nuo to. Buna pagerejimu kai kas nors pagiria, kai uzfiksuoju, kad kazkam patikau ar siaip kai zmones man syspsosi. Bet siaip manau cia mano charakteris kaltas. Visada namiseda buvau (megstu pabuti viena, intraverte), drovi (nuo pat pat vaikystes), i akis bendraudama neziuriu, tik i veida, na kartais i akis. O bendraujant (su vyrais) kartais uzstringa zodziai ir sumalu kokia nesamone , tada negaliu net atsakyti. Dar bijau valgyti viesoje vietoje ir visa gyvenima to bijojau. Tik niekada nezinojau, kad tai sita nesamone - sociofobija. Na tikiuosi nesusigyvensiu as su ja, nes kai pradedi tiketi, kad esi ligonis tai ir pasidarai toks.
Tiesiog issipasakoju, man lengviau taip.
Beje, ar kam nors nuo sociofobijos sumazejo interesai? Kazkodel darausi apatiska viskam, net megstamos knygos negaliu paskaityti, nei tv paziureti, niekas nebeidomu, nuobodu ir sitai slegia. Viduje negera. Ar cia siaip apatija nuo uzsidarymo? Siaip darbe viskas gerai buna nejauciu jokiu "simptomu", net sakau sau, kai grisiu namo ta paskaitysiu ana nuveiksiu o kai griztu po darbo buna visiskas pssss.

Va va, man tas pats

Merginos o jus dirbat? i darba einat? man paprasciausiai idomu

Nezinau, bet ar jus tikrai naiviai tikites kad padirbus darbe kur reikia daug bendrauti ta baime isnyks man asmeniskai neisnyko nors reikejo bendraut daug, tiek su vidiniais tiek su isoriniais klientais, bet dabar kai tokio darbo jau nedirbu as maziau ar daugiau vistiek bijau...tai gaunasi kazkoks sado mazo jei norint nejausti sociofobijos reikia pastoviai dirbti toki darba kai tu istisai turi taikytis ir taikytis...gal visgi turetu buti kitoks "gydymas"

dirbu darbe, susiradau butent toki kur reikia bendrauti, tvarkyti reikalus, skambinti del keisciausiu dalyku, baime tikrai apnyko. ji tuno kazkur kamputyje. bet bendrauti tapo lengviau. reikia logiskai pagalvoti, o ka jie padarys...juk nieko. dabar turiu kitokia baime - priklausomybes. kas baisiausia dirbant darbe- priklausyti nuo kazko, buti pavaldiniu.

Vat apie tai ir kalbu..as, tarkim, zinau puikiai kad jei vel tektu istisai bendraut tai prisiversciau ta daryt ir sekmingai daryciau bet vistiek laimes jausmo man tas nenesa

o ka daryti...reikia kazkaip prisitaikyti...o kam pataikauti savo baimei...man tai visai ir patinka bendrauti. tik zinau, jei ilgai to nedarau, tarkim kelias dienas vienumoj bunu, tada reikia is naujo mokytis, bet daug lengviau prisiminus kaip tai darei anksciau. o kas jums diagnozavo sociofobija? ar dakatarai? juk yra ir skirtingi charakteriu tipai. gabut tai stipriai isreikstas intravertizmas. kad isgyventi nebendrauti tu negali.

sveiki, uzklydau i si puslapiuka ir nusprendziau pasidalinti savo mintimis. manau, kad man yra nerimo sutrikimas. jis jau prasidejo gan seniai, bet dabar ypatingai trukdo gyventi... nuo pat paauglystes vengiu artimu santykiu su vyrais, o siuo metu susipazinau su tikrai sauniu vaikinu ir noreciau testi santykius, bet nerimas labai kisa koja... pries pasimatymus labai jaudinuosi, mes pazistami jau dvi savaites, tai kokia viena savaite beveik negaliu valgyti, nera apetito, nuolat galvoju apie busima pasimatyma, apie vaikino prisilietimus ir bucinius, kurie vercia dar labiau jaudintis. sunku susikaupti, blaiviai mastyti, pastarasias dienas jauciuos kaip apsvaigusi pasimatymuose negaliu nieko valgyti, net ziureti i maista... o labiausiai bijau, kad ilgiau bendraujant turesim susitikti mano ar jo namuose ir turbut vel bijosiu prisilietimu ir buciniu manau, man yra siokia tokia sociofobija, nes bendraujant su draugais ar draugem irgi dingsta apetitas, net pykina gyvenu viena ir negaliu net pagalvot jei kas nors pasisiulytu pas mane pernakvoti kelis kartus buvau priemusi draugus, bet tas naktis vemdavau is nervu manau, reiketu kreiptis i psichologa. o gal iseitu kaip nors paciai sau padeti, bandau dabar po truputi gerti raminamuosius. jei kas galetu ka patarti, buciau labai dekinga.

Sveika, cia negali buti universalaus patarimo. Kaip matau is to ka parasei, nerimas auga, pereini prie raminamuju vaistu, kurie problemos nepsprendzia, o tik slopina simptomus. Reikalinga gilesne analize situacijos ir tuomet atradimas budu kaip tai iveikti. noriu perspeti, kad procesas nebus trumpas, bet tai iveikti imanoma, tik reikia delsti. Nuosirdziai siulyciau kreiptis kvalofikuotos pagalbos i poliklinika ar pas psichologa privaciai.

Ar yra Kaune toks psichiatras, kuris dirba su nerimu, panika ir sociofobija ir remiasi kognityvinio elgesio teorija?