Sociofobija

Sveika, gal jau parvykus?Ar dar turi noro pasimatyti?
Lauksiu zinios

Labas! Kaip tik jau norėjau tartis. Taigi, kitą savaitę aš būčiau laisva pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį vakare. Ką manai?

Sveikos visos, ar dar yra čia beužsukančių?
Labai reikia rekomendacijų, gero psichiatro ir psichologų, Vilniuje, kurie būtų kompetetingi sprendžiant socialinės fobijos problemą. Geriausia centre/naujamiestyje/senamiestyje ir aišku kuo pigiau. Žinau Vytenio g./Kauno g. ant kampo yra poliklinika, berots psichikos sveikatos centras (ten pat kur ir Centro poliklinikos Vytenio filialas). Gal žinote ten dirbančių gydytojų kurie būtų geri šioje situacijoje? Vieta ten man būtų ideali

Sveiki,

sociofobija yra gydoma psichoterapija, jei didelis nerimas ir baime, kartais skiria raminanciu ar andidepresantu, galiu rekomenduoti psichiatre - psichoterapeute Rasa Ruseckiene, dirba Senamiescio psichiatrijo ir psichoterapijos centre, Pylimo 9, kompetetinga daktare, tikrai padeda, bet psichoterapija yra privati, mokama. Jei ka pasukite jai ir pasikalbekite - 868600304.

Dėkui labai

Dar norėjau paklausti, ar kas lankėtės Psichikos sveikatos centre, Vytenio g.? Gal ten kokių gydytojų galite rekomenduoti? Per google radau daugiausia teigiamų atsiliepimų apie M. Janulionienę, E. Būgaitę ir N. Šopauskienę, tad įdomu ar iš čia esančių kas nors buvot ir teigiamų atsiliepimų turit

(košmaras kažkoks surasti tikrai gerą ir sau tinkamą specialistą, ypač kai kišenėse šiauriniai vėjai )

Ei, na nejau nieks negali suteikt tokios info? Nieks ten nesilankėt?

maniau,kad tik man taip buna...bet cia tik mazyte smulkmena palyginus.
tik pries gerus metus suzinojau apie sociafobija ir man labai palengvejo apie tai suzinojus,nes bent jau zinau,kodel esu tokia keistuole.
Pas mane ji turbut nuo vaikystes...sunku rasyt,prisimint viska... Siai dienai sergu gilia depresija,nekenciu saves,kad tokia neveksla esu...jeigu ne vaikai nzn ar dar buciau gyva...negyvenu,o tiesiog egzistuoju...Db kaupiuosi eiti pas gydytoju,nes paskutinis menuo buvo baisiai sunkus...O reikia vaikus augint.

Paskaiciau jusu pasakojimus ir manau jog ir as turiu nuo vaikystes sia problema, tik kad jau senokai nebeimu to i galva. Susitaikiau su tuo kokia esu ir susigyvenau. Nuo vaikystes buvau keistuole, nekalbejau su suaugusiais, nes kol sugalvodavau ka atsakyt, pagalvodavau kad nebeapsimoka ir nieko nesakydavau. Su tevu nebendravau niekad ir jis del to manes nemyli, bet ir su tuo susitaikiau. I darzeli nejau ir aciu Dievui, kad mama suprato ir nevede manes, nes nebuciau istverus manau. Mokykloj stovedavau viena kampe, veliau sededavau viena per pamokas. Buvo metas paauglystej, kai nemazai alkoholio vatrojau, tai buvau gana populiari ir atsipalaidavus, turejau draugu. tada susipazinau su suzadetiniu, beje as ir su juo nekalbedavau nieko , jauciu galvojo kad as trenkta, neprimetu kaip mes 6 metai kartu.
Po mokyklos kazkaip susitaikiau su tuo kad man sunku bendraut, univere budavau viena ir nesukau del to galvos. Scenos baimes nejauciau niekad, nes tai visai kas kita, tai nera tikras gyvenimas, ar tai prezentacijas ar pasirodymas, tai suvaidinta. O va tikram gyvenime sunku, nes daznai nezinau, kaip elgtis, nezinau ka sakyt, kada sypsotis, kaip kalbet su zmonem. Turbut tik su mama ir suzadetiniu galiu atsipalaidavus bendrauti. Neturiu nei vieno draugo. Pora kart i metus susitinku su suzadetinio draugais, bet ir tai nors jie faini zmones labai sunku prisiversti. Po kekvieno draugisko pokalbio su kuo nors jauciuosi nekaip, mastau ilgai ka pasakiau, ka apie mane pagalvojo, ar ne per daug papasakojau. Jauciuosi lyg ka gedingo buciau padarius. paradoksalu nes man bendravimo tikrai reik, bet negaliu prisivers susitikt su zmonem, pasiulyt kazka nuveikti ir pan., niekaip nesusidraugauju su naujais zmonem, o senus draugus irgi atstumiau.

Per visa mano gyvenima pats fainiausias laikas buvo ir didziulis issukis sau, kai dirbau operatore prie telefono. Zinokit ziauriai nekenciu bendrauti telefonu, bet ziauriai reikejo darbo ir pasiryzau. Labai keista, bet buvo taip gera, kad man gerai sekesi ir kad perlipau per save, nors niekas is artimuju nepalaike, sake kad tikrai toks darbas ne man. Taip pat tai vienintele kompanija, kurioje pritapau, nes dauguma bendradarbiu buvo ziauriai draugiski ir nuosirdus. Dabar pakeiciau darboviete pries 5 men ir vel stresa bendraudama kasdiena jauciu. Beveik su niekuo nebendrauju, trenkta jauciuosi. Per pietu pertrauka laukiu kol nieko nebus virtuvej kad galeciau nueiti papietaut. Jauciuosi kvailai

Labas Vicious_L,
Atrodo, kad mano mintis ir savijautą aprašei, viskas iki kaulų smegenų pažįstama. Net dėl darbo tas pats, tik aš dirbau parduotuvėje. Buvo nežmoniškai baisu pradėti dirbti tokį darbą kai reikia bendrauti su žmonėmis, bet nebeturėjau kur dingti. Ir ką? Sekės nuostabiai, darbo tempas siaubingas, bet suspėdavau ir su žmonėms pabendraut ir pastovių klientų turėjau, tuo metu pamiršdavau visas baimės, bet pasibaigus darbui ir pasitraukus nuo darbo vietos vėl atsiribodavau, tarsi kiaute užsidarau. Neturiu draugų, jaučiu, kad pati juos atstūmiau, o naujų irgi neprisileidžiu. Turiu vaikiną, draugaujam 5 metus, tai su juo ir su mama aš būnu aš .
Kur be pajudu, su kuo bepašneku, tai paskui visą likusią dieną analizuoju, galvot nenustoju ką, kaip pasakiau, ką pagalvojo, kaip suprato... nu žodžiu baisu, nes aš negaliu susitaikyt su tuo , tai mane labai gniuždo...

Aš gana neseniai supratau, kas tai mano galvai, kad taip su žmonėmis sunku... Atrodo, normalus žmogus esu, daug kas sako, kad esu protinga (ir ar išvis tik protingi moka bendrauti), bet vis tiek nesupratau, kodėl negaliu susirasti draugų, kodėl nesu tokia, kaip visi! Bet kaip palegvėjo, kai pagaliau radau atsakymą, kai tikslingai ėmiau skaityti literatūrą... Svarbiausia išmokti priimti save. Nereikia galvoti: kodėl jai taip lengva susirasti draugų, o va aš leidžiu sau vakarus viena... Ėmiau galvoti kitaip: ar aš noriu dabar kažkur tūsintis, ar noriu ramiai vakarą praleisti? Dažniausiai tai antras variantas ir tiesiog nustoju parintis. Ko čia virkauju, jei iš tiesų aš laiminga, kad vieną vakarą per mėnesį galiu pasimėgauti vienatve (kurios man tikrai labai labai reikia)
Sociofobija "sergantys" (nelaikau to liga, tai veikiau gyvenimo būdas...) dažnai galvoja apie save iš šalies: ką jis pagalvos, kaip jie apie mane kalba, privalau elgtis taip, kaip kiti... Man padeda toks dalykas: jei aš apie juos galvoju ar kalbu - ar jų gyvenime kas nors pasikeičia? Ne. Ar aš išvis apie juos galvoju tiek pat laiko, kiek save graužiu dėl kokio nors žodelio ar judesėlio? Tikrai ne!

Visą laiką maniau, kad tai tik didžiulis nepasitikėjimas savimi ir skaičiau knygas apie tai. Sociofobija pasireiškia ne tik baime apsijuokti, bet tai yra fiziniai pojūčiai: drebantis kūnas, džiūstanti burna, besipinantis liežuvis (vaje kaip pastarasis erzina - bet tereikia lėčiau kalbėti ), jau nekalbant apie psichologinius skirtumus... Ir dabar taip gailiuosi, kad nesupratau daugelio dalykų dar mokykloje... Bet tiek to, užtat suprantu dabar ir po truputį priprantu, priimu save ir jaučiuosi kur kas laisviau. Pradedu mažiau galvoti, kas ką galvoja. Aj, ir vienas geriausių patarimų sociofobams: stok su baime akis į akį. Daryk tai, ko bijai. Žinokit, veikia

Beje, pastebėjau dėsnį (gal tik man tinka, bet gal ką motyvuos po pirmo karto nepasiduoti): pirmi 3 kartai būna patys baisiausi, ketvirtąjį kartą viskas einasi kur kas lengviau O dar po kelių kartų tai, ko bijojai, darai jau negalvodama...

Sveika Laukineja, gal gali pavardint kokia literatūrą skaitei? Nes šiais laikais įvairaus šlamšto kalnai, sunku ir išsirinkti kažką normalesnio.