O turėtų nešti savo sunkų medinį kryželį, nešti, ilgai ir nuobodžiai, ir kuo tas kryželis būtų sunkesnis, tuo geriau, ir taip joms ir reikia. Ir jei senatvėje tas kryželis atsiras, tai va va, sakėm, perspėjom, kad jis bus. Taip jums ir reikia.
O realybė žinote kokia? Todėl kad žvėriškai "abydna". Toms labai dirbančioms, nieko nespėjančioms ir nusidirbusioms. Bene kiekviena nors kartą ir ne kartą, slaptai ar atvirai, pasvajoja, kad oi kaip būtų gerai gyventi savo malonumui ir nedirbti. Bet neturi tokių galimybių, nes nebus iš ko gyventi. Paprasta tiesa. Tokios šventvagiškos mintys aplanko ypač tada, kai darbe n problemų, viršvalandžiai, nesibaigiančios komandiruotės, o atostogų per šefo malonę negausi, nes nepoloženo. Ir net susirgti dorai negali, nes ligos patale atakuos visokie žiopliai ir cinikai. Mano mama dirbo atsakingose pareigose, tai ją atakavo visą gyvenimą, nuo pirmos iki paskutinės "tipo" atostogų dienos. Po kelių operacijų, vos atsigavusi po narkozės, turėjo dėti parašus, nes buvo kas stovėjo už durų, o telefonas skambėjo nuolatos. Niekas nepaklausė, kaip ji jaučiasi, ar sąmoninga, ar ką. Visiems buvo px. O kartą, kai ji labai sunkiai susirgo, taip sunkiai pirmąjį kartą per keliasdešimt m. nenutrūkstamo darbo stažo vienoje darbovietėje, jai atvirai į akis pasakė, kad ji susirgo specialiai. Vėžiu. Kad kažkur nusimuilinti, atsitraukti nuo darbo reikalų. Buvo puiki gyvenimo pamoka ir atsitokėjimas "o kas iš to, to darbo??".
Kartą vienos kelionės metu susipažinau su viena labai garsia Kauno verslininkų pora. Tuomet buvau dar studentė - praktikantė. Ir toji ponia, išmintinga moteris, dviejų vaikų mama, tokia tikra baba dyzel su plieniniais kiaušais, tik mažumėlę nusilesusi išsunkta citrina, nuo visų reikalų, ir ji man pasakė vieną frazę, apie darbus: "Jei gali nedirbti - nedirbk". Mes daug apie viską kalbėjomės, bet ta frazė buvo pasakyta su tokia nuotaika, nusiteikimu, kad įstrigo iki šiol. Į ją buvo sudėta labai daug.
