Kartą labai seniai gyveno senialiai. Jie neturėjo vaikų. Jie labai norėjo turėti dukrytę arba sunelį. Vieną kartą senelė išvirė skanią sriubą. Senelė su seneliu atsisėdo prie stalo ir pradėjo valgyti sriubą. Seneliui pradėjo kažkas kutenti į koją.
-Senelę, baik ten kutenti mano koją,-tarė senelis.
-Aš nieko nedarau,-atsiliepė senelė.
Jie valgė toliau. Po kiek laiko senelei pradėjo kutenti.
-Seneli, baik mane kuteti.
-Ar tavęs nekutenu. Kas ten po stalu?
Jie kartu pažiurėjo - o ten maža pelytė. Senialiai jai padarė bliuduką ir riešuto, senelis iždrožė namelį, o senelė pasiuvo rubelių. Taip jie ir liksmai ir ilgai giveno drauge.