Įdomią temą suradau... gal artimą sau... liūdna skaityti kai kurių istorijas
Turiu vieną žmogų, nors jis ne šalia manęs, bet jį jaučiu kiekvienądien... O sutikau jį pirmąkart mokykloje, buvau dar devintokė, o jis dešimtokas, ką tik atėjęs į mūsų mokyklą

Artimai susibendravom kai abu baigėm vidurinę, iki tol jokio bendravimo nebuvo. Beprotiškai mylėjom vienas kitą, ir vieną dieną jis pareiškė, kad aš sudaužiau jo pasaulį, kad jis nenori mylėti... nenorėjau gyventi... taip skaudėjo viską, širdį, sielą... visi metų laikai atrodė tokie purvini... meilė tokia atžagari... minioje žmonių ieškodavau tik jo akių... praėjo keli metai ir jis manęs atsiprašė kad įskaudino... norėjo vėl pradėti viską iš naujo... stengėsi, bet neilgai... sakėsi negali taip mylėti ir būti priklausomas, nes kiekvieną akimirką, net naktimis negali negalvoti apie mane... ir vėl likau įskaudinta... bet šįkart tyliai viską išgyvenau... rašiau dienoraštį kad palengvėtų... per kelis metus visą neapykantą jam paverčiau nuoširdžiais jausmais ir nebebijau atgal grežiotis... susiradau kitą žmogų... myliu jį... santuokoje jau 6 metai... jis galima sakyt mane išgelbėjo... nes buvau visai sumurusi... depresijos liūne skendinti... tik tiek kad šiandien aš prisimenu tą buvusią meilę... ir žinau, kad nieko nebepakeisiu... kad nuoširdžiai jį myliu iš visos sielos gelmių... tai štai tokia istorija... ir toks gyvenimas... kartus... ir nespalvotas kartais...