Gabija, tavo mintys iš tiesų atspindys tavojo pozityvizmo ir beje, to tikrojo, praktiškojo.
Bandau įsivaizduoti tą naują sporto šaką - ėjimą su lazdomis!

Guminiai batai būtini?

O galima tik lazdas (kad ir lazdyno) tvirtas į rankas įsitvėrus į kalną lipti? Ar čia ir atrakcija tuose guminiuose batuose?

Šypsausi, žinok.

Bandau save su tomis lazdomis įsivaizduoti, turbūt leipčiau juokais, kaip vaikas! Dieve, juk tame gyvenimo tikrasis skonis. Kaip iš tiesų džiugu, kad kažkur esi tu,
Gabija, kuri visą tai patyrei ir taip gražiai mums aprašei...
O jau tavo išgirtas Nemunas ir skardžiai, atrastas didžiulis ąžuolas ir žydinti žibutė...
Ar visą tai mes pastebim?
Jei žmonės iš tiesų suprastų savojo gyvenimo trapumą, manau tokie dalykai, kaip pesimizmas, sarkazmas žiniasklaidoj, politikoj, gyvenime..., jo būtų kur kas mažiau.
Dažnai pagaunu save galvojant, kad nepakenčiu to nuolatinio niurzgėjimo, kai vis matoma tik tai, kas negerai. Ir žmonės įpranta prie to niurzgėjimo, patys niurzga. Ir netikiu aš, kad viskas taip blogai.
Manau, kad žmogui yra būdinga siekti to, kas gera, kas gražu. Kas aukščiau už nepasitenkinimą...
Man gražus tavo aprašytas skardis ir vandens didybė...
Gabija, aš tikrai suprantu tavo euforiją. Tai iššūkis gyvenimui, kurį tu labai myli. Kaip šilta šalia tokio žmogaus...