QUOTE(Dovyyyle @ 2007 08 29, 10:16)
suntea, o ar įsivaizduojate save gyvenančią vienui vieną negyvenamoje saloje, be žmonių šypsenų, kur vienintelis tikslas yra išgyventi? Niekam nėra svarbu ką tu ten darai, niekas nesidžiaugs kartu su tavimi...
neee, bent jau man norisi, kad turėčiau su kuo pasidalinti savo liūdesiu ir laime, kad palikčiau kažką po savęs...
Taip. Įsivaizduoju. Dažnai taip ir gyvenu. Viena. Ir užsidarius. Su niekuo nebendrauju. Ir šypsenos, kurios aplanko mano namus, mano gyvenimo prasmės nepakeičia. Nes negali pakeisti to, ko nėra. Aš gyvenu. Tik tiek. Koks skirtumas, kiti džiaugsis su manim, ar linguos galvą, įvertinę, tai, kaip aš gyvenu. Ką tai keičia?
O po savęs? Nemanau, kad žmogui, gyvam yra svarbu, kas po manęs pasiliks. Kas liūdės prie grabo. Kiek vainikų stovės... Man tai nėra svarbu. Nes kelis metus dirbau laidojimo namuose. Aš mačiau, kaip žmonės, išėję, po savęs palieka tik skausmą. Skiriasi tik, kiek yra tų, kuriems skauda. Nebus nei vieno? Tuo geriau. Mažiau liūdinčių žmonių...
Papildyta:
QUOTE(*Drugelis @ 2007 08 29, 10:16)
Suntea, juk jūs niekuo nesiskiriate nuo mūsų. Ir labai skiriatės tuo pačiu. Daiktus vadiname kitais vardais. Mes paviršium, jūs - iš apačios. Ką tai keičia? Formą? Koks skirtumas, kai turinys tas pats?
Taip. Nes mano gyvenime meilė yra. Kelios meilės yra. Ir nelaukiu ateinant. Nieko. tai ir skiriamės. Man labai įdomu pasikalbėti su žmonėm, kurie tiki tuo, kas kartais liūdina ir įneša daug skausmo. Tiki ne pačios meilės atėjimu. Bet vieno žmogaus atėjimu, kurį galima bus mylėti. Ar kuris mylės Jus...