Pasiėmėme vaikelį iš vaikų namų

Ačiū už gerus palinkėjimus.Manau,kad geras startas tai jau didelė sėkmė. O šiaip tai tai ir gerų tėvų geri vaikai tokių nesamonių pridaro, kad galvoji ir kas juos augino.Dirbu aš policijoje tardytoja, dabar tyrėja, tai tiek visko priosimačiusi esu, kad manęs niekas nestebina.

Jei jau dirbat toki darba,tai tikrai niekas nestebina.O mane tai vaikai ismokino nesistebeti kaip mazas vaikas gali taip negraziai kalbeti Viskas aisku-ka mazas zmogelis gali zinoti,kad taip negrazu kalbeti,jei visi jo seimoje taip kalba :blink:Pirmakart gyvenime man teko susudurti su teismu,tyreja del vieno globotinio.Kaip gaila,toks geras vaikas,bet per velai paimtas is tos seimos...

Tai pratęsdama Tavo Smaika mintį, kad gaila jog per vėlai geras vaikas paimtas iš tokių tėvų, tai ir nors sunku bet tiesiog daug blaiviu protu nesinaudodama ir paėmiau Dainių iš kūdikių namų, tiesiog atrodo-išplėšiau. Nes kūdikių namuose vaikai laikomi iki"pergalės" iki 5 metų, tikimasi kad juos įvaikins o jei ne tai tie diesiog atsilieka ir būna liūdnokos pasekmės. Ir manau,kad paėmus vaiką 4-ių metų vargelio- nemiegotų naktų, jo nemokėjimo dorai kalbėti, dar daugiau nei 2-jų. Dainius pas mus trečia savaitė ir kiekvieną dieną stebiu pažangą- jis ramesnis, nuoseklesnis, nes greičiau pasijuto saugus, pajuto ritmą- į darželį, namo, miegoti ir atsibusti prie tų pačių veidų.Labai įdomiai reaguoja į tėtį, kuris jam nerodo išskirtinio dėmesio, tiesiog jie vienas kitam nemaišo. Tačiau šiandien jau antrą kartą iš eilės aš paimu iš darželio jį ir mūsų dukrą, vedu namo o tėtis pusiaukelėje pasitinka nes aš turiu reikalų ir veda namo. Jis žiūri į mane didelėm , išsigandusiom akim, nuščiūva , dar atsisuka bet su tėčiu namo eina kaip šventuolis.Aš aišku jam pasakau ,kad eis namo su tėčiu ir manęs palauks. Man ir tai vis pabando- ogal aš jį nešiu. Žodžiu tas tėčio dėmesys jam tiesiog kažkas tokio. Man atrodo,kad tai yra tikriausias saugumo garantas, nes vaikas jaučiasi ramus.Tai va, tiek gerų dalykų pas mus namuose. Net didieji kažkokie didesni, suaugesni. Pavyzdžiui mano vyriausias šiandien pasakojo, kad jis šiandien atkreipė dėmesį į vieną bendraklasį, kurio tėvai išsiskyrę, jie su broliu atskirti, jis gauna nemokamus pietus ir viską labai tvarkingai, godžiai suvalgo. Aš be galo laiminga, kai matau kokius dalykus mato mano vaikas, man tai neįkainojama šių dienų- susvetimėjimo, nužmogėjimo kontekste.Jis pastebi ir įvertina kam yra sunku.Nesakau ,kad jis džiūgavo nuo minties jog mes paimam du svetimus vaikus, bet matau kaip natūraliai po šaknelę į jo širdį įauga simpatija Dainiui, kuri tikiuosi peraugs į gilesnius jausmus.

Nu prisirašiau

Pasiskaitau kaip jūs, globojančios, gyvenate. Ir pagalvoju. Vis tik mes, įvaikinatys, pasiimame pačius geriausius, gražiausius ir mažai to išorinio pasaulio pažeistus vaikelius. Gal dėl to, kad imame mažesnius, o gal intuityviai taip išeina.

Vis tik (bent jau kol kas) mūsų problemos daug mažesnės. Ir niekas iš mano įsivaikinusių pažįstamų (kurių ne taipo jau mažai) nesiskundžia panašiomis kaip jūsų aprašytomis bėdomis. Smulkmenų aišku yra. Bet ar galima sulyginti ožiukus dėl to, kad viena pasaka per mažai paskaityta su tegu ir nedideliu vagiliavimu.

O jūs paimate tuos, kuriuose jau jaučiamas to buvusio gvenimo antspaudas.
Visada jaučiau pagarbą globėjams, kurie priima į savo gyvenimą tokius vaikus.

Sėkmės Jums ir jūsų globotiniams

Ir dar kartą pridursiu, kad globėjai, mano nuomone, turi pilną moralinę teisę tuos 500 litų naudoti ne tik vaikų, bet ir savo poreikiams (jei viskas išnaudojama vaikams, tai atskiras klausimas). Ir globėjams nereikia teisintis kam tie pinigai naudojami.

,Mazi vaikai ,mazi vargai,o del vaikuciu problemeliu,tai ir su savo biologiniais visaip gali buti,niekas gerai nezinom kokiu ir is ko musu paciu vaikeliai atsinesa genus,nes elgesys ne vien nuo auklejimo kartais priklauso ....visoms linkiu,kad neaugtu tie vargeliai kartu su vaikeliais

Be abejo, kad gali visko būti. Ir būna. Va dukra sakė, kad vienas vaikas iš grupės darželyje padegė namus. Nepatikėjau, maniau fantazuoja. O kai nuėjau į darželį ir pamačiau kokį kvapą turi jo rūbai, tai supratau, kad nejuokauja. Greičiausia tai neatsargumas. Tačiau bet kuriuo atveju gana nemalonus.

Blogais genais netikiu, o vat vaikais tikiu Tikiu, kad su gera pagalba jie įveiks buvusio gyvenimo šešėlius.

Kartą žurnale skaičiau straipsnį, kur buvo svarstoma, kodėl tų pačių tėvų vaikai kartu augda, vienodai auginami, o štai vienas turi elgesio problemų, o kitas ne. Blogų genų klausimas, suprantama, ten nebuvo svarstytas, tik paminėta, kad temperamentai ir būdas gali būti skirtingi. Bet man pasirodė įdomi viena mintis: netiesa, kad vaikai auga vienodomis sąlygomis. Vienas vaikas auga tėvų ir vyresniojo brolio šeimoje, kitas - tėvų ir jaunesniojo brolio šeimoje. Vieno tėvai vyresni, kito - jaunesni ir t.t.

lLabai ilgai ir as negalejau patiketi ,kad daug kas priklauso nuo genu,bet is savo patirties,nors ir liudna turiu pripazinti,kad vizdelto jie daug ka lemia...mudu su broliu augom normalioj ,negerianciu ir tikrai darbsciu tevu seimoje,ant stalo niekada netruko nei skanesnio kasnio,nei nebuvom blogiaui uz kitus aprengti,o ir barniu namuose neprisimenu.Mma su broliu nuo pat vaikystes kiek pamenu vis turedavo mokykloje problemeliu,tai begdavo is pamoku,konfliktuodavo su mokytojais,paskui uzauges sukure viena seima,kuri isiro del jo kaltes,bande kurti antra,trecia,vis issiskirdavo del jo barniu,smurto.Pas mane atrodo viskas tvarkoje,nei as pikta,o juk auginti vienodai....pasirodo,tecio senelis buvo labai megejas ir palebauti ir rankas pries silpnesnius kilnoti,o ir mano brolis labai i ji panasus isoriskai.

Pritariu simtu procentu...............
Kaip auklesi taip turesi

Teko kalbėtis su psichologe labai rimtai dėl įvaikinimo.. jos nuomone - kai kurios charakterio anomalijos yra įgimtos, jų nepakeisi, pasireiškia būtent paauglystės metais... iki tol gali nepasirodyti, o tada - bac
antra vertus, kuri iš mūsų nėra turėjusi plačiose giminėse "anomalijų"? prisimenant paveldimumą - 7 kartos? 9? kas pažįstat 7 kartos pusbrolius? aš vieną 4 eilės dėdę pažįstu - visiškas alkoholikas... kas gali garantuoti, kad mano vaikas nebus alkoholikas?
taigi, viskas labai realityvu...

Labai sveikas požiūris, Azalija Visiškai pritariu.

O rizikos yra visur. Kurti šeimą yra daug didesnė rizika, negu įsivaikinti. Kaip ten rašo laikraščiai? - atrodo, kad išsiskiria kas antra šeima. O vat įvaikinimas būna nesėkmingas tik kas penktas

Galiausiai yra rizikingų situacijų kur kaip tik biologiniam vaikui nieko negali pakeisti. Pavyzdžiui, sunkus apsigimimas. Man užtenka pasižiūrėti į savo pažįstamą, kurios dukra jau paauglė ir nekalba, nemato, negirdi, nevaikšto, beveik nesėdi. Įvaikinančios su tokia rizika niekada nesusidurs, o jei jau įvaikins vaikutį su tokia negalia, tai bus padaryta sąmoningai.

Sveikos,
labai įdomu čia paskaitinėti jūsų mintis ir patirtį....
Aš dar buvau neištekėjusi, o svejojau/galvojau kad mes su vyru turėsime du savo vaikus ir vieną įvaikintą...
Šiandienomis vis dažniau pagaunu save galvojančią apie globą ar įvaikinimą. Tik pradžiai norėčiau apsilankyti kokiuose Kauno globos namuose, o su vyru pasitarėme kad gal ir galėtume pasiimti dukros bendraamžę pradžiai savaitgaliams ir šventėms namo, pasidalinti savo namų šiluma

Sveika norinti ir galinti apkabinti svetimą vaiką
Labai smagu kad galvojate apie vaikus irnorite paimti bent savaitgaliams,nes vieną kartą parsivežę kažin ar iškęsite ten nenuvažiavę vėl ir vėl....
Mano šeimyna ir išaugo taip nuo Kalėdinių atostogų...juk Kūčių stalas toks didelis kiekvieno namuose ir toks gausus,kiek vienišų,nuliūdusių gali prie jo tilpti....Jeigu bent kas kelinta šeima pasiimtų po vieną vaikelį...o dar kas kelinta taip ir pasiliktų...
O aš labai laiminga glostydama savo vaiko galvelę,kad ir labai išdykusio,kartais nepaklusnaus,pikto,nervingo...bet tos giedros meilės kupinos akys,apkabinimas iš visų jėgų...atperka rūpestėlius ir jautiesi žmogus laimingas nes labai labai reikalingas