Sveikos.
Savo istoriją jau esu kažkurioje temoje aprašius, bet ji turi tęsinį
Kad turiu miomą sužinojau būdama 25 metų (jau beveik prieš 20 metelių). Gal kiti laikai buvo, bet tikrai niekas nepuolė man jos pjauti, o ir aš kažkaip dėmesio nekreipiau. Taip ir gyvenom kartu su mioma. Gydytoja tik konstatuodavo, kad ji yra. Pastojau 28 metų. Kai nėštumas dar buvo nedidelis, apsičiuopiau pilvo apačioje nemažą guzą, na ir naivumas buvo, dar pas draugę (gimdžiusią) klausiau, ar ir jai taip buvo
Kai nuėjau pasitikrinti, gydytojos klausimas buvo- o kaip jūs pastojot? Nu kvailas klausimas, nes tikrai be ypatingų pastangų tai įvyko:geda2: Po to konstatavo, kad yra nemaža mioma, kurios augimą išprovokavo nėštumas

Sako, tikėkimės, kad ji kartu su gimda kils į viršų ir nepridarys bėdos. Deja, pridarė...
Ji buvo ant gimdos ir ant kojelės. Tai buvo mano ir laimė, ir nelaimė. Nes augant pilvukui, ji apsisuko ant kojytės, nustojo tiekt kraują ir prasidėjo nekroziją... Vat tiap. Su didžiausiais skausmais patekau į ligoninę, niekas negalėjos suprast kas man yra, pradžioj pjovė chirurgai, ieškojo apendikso... O pabaigė ginekologė... Nugnybo sėkmingai. Man pasisekė , kad tą naktį budėjo puiki chirurgė Tatjana Pukėnienė, dėkosiu jai iki gyvenimo pabaigos.
Dabar jau užsimirso tolimesnis košmaras: lašelinės po 6 valandas, visą laiką gimdyti pasiruošusi gimda, 10 procentų, kad išnešiosiu. Pradžioj buvau Lazdynų greitosios įžymybė, o vėliau ir Tyzenhauzų

Chirurgė net po 9 metų atsiminė mano operaciją.
Pagimdžiau , beje, pati ir labai labai lengvai sveiką vaiką. Tik vėliau suvokiau, kad šansų buvo mažai.
O vėliau miomos dauginosi kaip grybai po lietaus. Viena gydytoja siūlė gert kontraceptikus, aš juos labai blogai toleruoju, mečiau po mėnesio. Be to turiu dar problemų ir su krūtine- fibroadenomos. Ar tai susiję- vienų mamologų nuomone TAIP, kitų-NE. Abejoju, kad kontraceptikai būtų mane apsaugoję. Nes kita ginekologė pasakė, kad tai blefas, nieko jie nepadeda. Nežinau... Ji dar sakė, kad nėra vaistų nuo jų, nei chemijos, nei homeopatijos, nei žolių... Gal tik padeda tie, kurie atstato hormonų pusiausvyrą. Bet po to ta pati ginė pasakė,kad jai moterys sakė, kad padeda bulvių sultys.Jos pasakymas-neturiu nuomonės, galit bandyt- nepakenks... Bet aš tinginė, mano entuziazmas spausti kas rytą greit išgaravo.
Kai man buvo 38 metai, viena Antakalnio ginė (neminėsiu) patikrinusi vos nešaukė- vienos miomos , gimdos sienelės nėra, kam laikyt. Bet aš juk puikiai jaučiausi, man nekraujavo. Hemoglobinas mano per aukštas net. Spjoviau aš į jos blevyzgas, pasitikrinau pas kitą Lazdynuose, kuria pasitikėjau. Ji man davė 4 metus. Ištraukiau 5, bet kai guzus užčiuopiau net iki bambos , ypač rytais, kai šlapimo pūslė pilna, supratau, kad jau laukti nėra ko. Jau metai, kaip gimdos nebeturiu. Žiūriu filosofiškai, paliko kaklelį, kiaušides, kas juokingiausia, net tokios ale mėnesinės būna.
Nenoriu nieko gąsdinti. Kaip mane konsultavo mane operavusi ginė, sakė, yra labai svarbu, kur ta mioma, koks dydis,nes ir su jom galima sėkmingai gyventi ir pastoti, ir gimdyti. Kartais, tiesa, pastojimui tikrai trukdo. Bet vėlgi, reikia konsultuotis su gerais gydytojais ir kiekvienu atveju priimti individualų sprendimą.
O mioma ant kojytės sukelia man blogus prisiminimus. Brrr