Gal cia bus biski ne i tema, bet noriu parasyti. Mes taip pripratom viska planuoti ir valdyti, kad po to sunku sustoti. Pvz., man tai del darbo negerai, tai mokslai, tai finansai, tai siaip sau pagyventi norisi. Kazkada sugalvoji, kad jau va, dabar jau galima, jau noriu, jau REIKIA, nes po to vel bus del darbo per velai ir pan. Ir nors tik dabar prasideda rimtesnis planavimas, nes praeita men visai nezinojau, koks bus ciklas, ir kada O (nes pries tai vartojau KT ir viskas buvo issireguliave, todel tik po daugiau kaip metu su vaistais atsirado ciklas), bet vis tiek siek tiek nusivyliau, kad nesigavo is pirmo karto netyciuko. Siek tiek baisu pagalvot, kad nuo siol kiekviena diena mastysiu, ar pavyko, nervuosiuos...
As niekaip nesuprasdavau, kodel kataliku baznycia pries nenaturalu apsisaugojima. Galvodavau, koks skirtumas kokia priemone, jei rezultatas tas pats - nestumo vengimas. Tik visai neseniai drauge paaiskino, kad nuodeme ne tiek kelio gyvybei uzkirtimas, kiek zmogaus susireiksminimas, jog jis vienintelis savo kuno valdovas. Isivaizduojam, kad mes turim teise keisti savo ciklus, hormonus ir pan. Tai va. O po to nusiviliam, kad nepavyksta pastoti, nes juk tiek daug mes cia suplanavom, o musu planu nieks nevykdo. Aisku, cia nenoriu visu atveju suvesti i viena. Buna tikrai visai kitu nevaisingumo problemu. As cia gal daugiau apie save kalbu, kai kelis metus vartojau KT, o po to ilgai tvarkiausi organizma.
Nelabai nuosekliai parasiau, bet kad varo mane nuo kompo