Ačiū powerpuff

Manau mes vieną kitą geriausiai suprantam šiame etape

Šiandien ašarų ir man netrūksta... Išbėgau net anksčiau iš darbo.. Ir vėl verkiu verkiu verkiu... Tiesa su pertraukomis.. Ir jau nebeparklupdama.. Net ašaros kitokios patapo...
Bet labai patiko Drugelio išsireiškimas šiandien: Labas, Skausme, kaip tu gyvenai be manęs?...
Skaitau šiandien ką rašote ir visai nesinori lysti į akis su tokiomis emocijomis.. Bet susimąsčiau, ar tai aš stipri, ar mano meilė jam stipresnė už viską... Ir vistik nusprendžiau, kad aš silpna.. Silpna, nes ištyžtu taip pat kaip ir bet kuri... Bet turiu stiprų šarvą.. Kiautą, po kuriuo pasislepiu ir niekam savęs nerodau.. Išmokau slėptis ir džiaugiuosi tuo.. Ir tebūnie atrodo Sado-Mazo sau pačiai.. bet man gera su juo bendrauti.. dėl tų akimirkų, esu pasiryžusi iškęsti tas minutes.. Bet taip kaip jaučiausi vakar būdama greta jo.. kaip juokėmės kartu.. yra tai, dėl ko verta gyventi...
Tebūnie, mane draugės smerkia, kad aš save lėtai žudau.. Bet aš jį myliu ir mylėsiu.. Man jis rūpi.. Man jis brangus.. Ir per ašaras šypsausi galėdama ištarti, kad aš turiu tokį draugą kaip jis...
Aš vis nenustoju tikėti, kad ir mane kažkas taip pamils... Kartoju tą sau kiekvieną minutę... Bet turbūt Dievulis man dar nori kažką parodyti... Nori kažko mane išmokyti, kad skiria tokias šviesias dienas kaip vakar ir tokias juodas kaip šiandien... Turbūt reikia man tai išgyventi.. Kad išmokti mylėti nesavanaudiškai... Kad išmokti nebeverkti mylint.. O vien tik džiaugtis tuo ir šypsotis...
Žinot.. kad ir kaip rieda ašaros.. aš laiminga.. ir net nežinau ar kažkam tai pavyksta suprasti.. bet aš laiminga kad jis tiesiog yra mano širdyje...