Meilė ateis į mūsų gyvenimą

Nius, ir aš atsisveikinu šįvakar, eisiu miegot - kažkurį punktą vykdysiu

gero vakarojimo liekančioms ir iki ryt ryto

labanakt

CrazySun, lietuviai laimėjo

prisimenu vakarykštį apsikabinimą.. rodos ta minutė truko amžinybę... vien dėl tokių akimirkų ir norisi gyventi toliau... dievulėliau, kaip buvo gera...

bet aš neišsidaviau.. net pati atsitraukiau paskui... ai... tikros melodramos.. kievienoje mūsų istorijoje....

bet žinai... kažkada man įstrigo iš filmo žodžiai...
"Kiekviena Didelė Meilė, turi Didelę savo istoriją...."

Manau, kad Didelė Meilė ir turi pereiti Didelius Kalnus.. Patirti didelius nuosmūkius.. Stiprius smūgius... Geliantį skausmą.. ir neįtikėtiną palaimą....

Man jau visvien viskas.. Kalbuosi su juo per skype ir esu laiminga... Jei šiandien būtų paskutinė mano diena, tokią ją ir pasirinkčiau...
Papildyta:


Žiauru...

Tu teisi.. Žinau aš ir pati visa tai... Bet net nesinori gyventi sau kai širdyje vien tik jis...
Šiandien jau nebežinau kuriuo keliu eiti... Bet žinau kad einu pirmyn.. Tik nežinau ar teisingu keliu...

Bet kokiu atveju, aš tikiuosi, kad kitas žmogus mane pamils.. ir aš pamilsiu jį už tai, koks jis yra ir ką man duoda... ir pradėsiu jam atiduoti visa save...

Net nesitikiu, kad ištrinsiu kada nors šitą meilę iš savo širdies... Tik tikiuosi, kad ji liks kaip gražus jausmas puošiantis mano širdį... O meilė tam, kuris bus šalia bus įrodoma atsidavimu ir veiksmais....
Papildyta:


Aga.. Mergytės.. Su pergale

Beje, aš įsijautusi, jam netyčia per skype parašiau su lietuviškomis raidėmis....
Sako, ogo, kaip taisyklingai

Sakau, ups, čia su draugėm lietuviškai įpratau susirašinėti, tai netyčia susipainiojau

Abžoryte,verkiau visur-verkiau net bažnyčioje kamputy uždegusi krūvą žvakelių. Atrodydavo,kad kamputy niekas nemato....Mačiau,kaip žiūrėdavo žmonės. Prašydavau Dievo stebuklo. Čiut ne kas vakarą eidavau. Stebuklas neįvyko. Dariau daug,stengiausi,kad kažkaip jis suprastų,deja.....Atrodydavo,kad jau viskas,jau pabaiga...ir vėl viskas iš naujo,užtekdavo tik sms"aš pasiilgau tavęs ir nebežinau ką daryt toliau" ir lėkdavau susitikt. Apsikabindavom,tylėdavom, o širdis mano atrodydavo išskris. Ką jis tada jautė nežinau, o aš tą laiką išgyvenau kaip didžiausią košmarą , kankindama save. Pabaiga -pasirinkimas buvo aiškus-ji,o ne aš,tačiau taip ir nesupratau ko taip kankino. Vienintelis žmogus mano gyvenime,kurį labai bijau sutikt,nes dar ir dabar širdyje tik jis. Tai blogai,nes kol taip yra,tol neįmanoma kažką kitą įsileist į širdį. Taip rašoma visur,taip ir yra. dabar tai išgyveni tu. Ir kaip aš tai suprantu.
Aš buvau parašiusi labai daug laiškų. Ir jo laiškus saugojau. Pernai prieš Kalėdas nutariau atsikratyt. Deginau, čiut namų nepadegiau. Skaudėjo,bet turėjau tai padaryt.

Dxija.. eina sau, kaip žiauru......
aš irgi bažnyčioje kamputy tunau sekmadieniais.... nedegu žvakučių.. bet vis meldžiu laimės visiems... ir paskui džiaugiuosi kad ji ateina pas kitus... tik mane kažkodėl aplenkia.. net ir meldžiau kad jis sutiktų moterį, kuri padarytų jį laimingą... pasirodo, mano maldos buvo išgirstos... ir dabar dėkoju dievui, kad dovanoja laimę kitiems.... kartais išdrįstu paprašyti ir sau stiprybės... bet tik stiprybės... laimės neišdrįstu sau melsti, nes atrodo kad būtų savanaudiška....

šiandien aš pasimetusi.. gal aš net melstis tinkamai nemoku...

bet labai skaudi tavo istorija.. bet labai tikiu, kad ji buvo tam, kad suprastum, kas yra tikroji Laimė gyvenime...

aš kaip ir tu,buvau susibaigusi visai. Krito visi rūbai nuo manęs, nemiegojau visai,nevalgiau,darbe kaip zombis buvau. Žiūrėdavau į kompą ir verkdavau. Kai draugė nutempė pas psichologą ir pasakiau,kad du mėn.visai nemiegojau net su migdomaisiais,jis žado neteko ir paklausė kaip aš darbe dirbu. O dirbau, sukaupdavau visą jėgą ir kažką darydavau. Kai negalėdavau,nueidavu į tualetą, atsitūpdavau,paverkdavau ir vėl dirbt.
Tada pabandžiau būt drauge. Aišku,čia jau po kelių mėn.,kai atrodė,kad man geriau. Bet taip dar labiau ėmiau skaudint save. Oi išgyvenau košmarą,nerealų košmarą. Nežinau ką jis jautė,manau,kad kankinosi,gal svarstė dar kažką.. Nesužinosiu. Ar laimingas? Kažkodėl širdį jaučiu,kad pasirinko ne jausmus,o pasvėrė daug ką protu. Ir gal jam to pakanka. Aš taip manau,kad jausmus sugebėjo išmest.
Taip,viskas duodama su tikslu. Kaip yra sakoma "geriau patirt tą jausmą,nors ir po to skaudžiai išgyvent,nei nepatirt". Na, kažkaip panašiai. O aš abejoju ar tai geriau. Kai prisimenu tą skausmą,kai pasako draugai kaip aš baisiai atrodžiau,kai atridė,kad geriau užmigt ir nepabust....Nežinau kas tada geriau.....nežinau....

Dievulėliau.... Dxija... viskas žodis žodin su mano išgyvenimais... Dirbau iš paskutiniųjų.. Bėgau į tuliką paverkti... Žiurėjau į kompą stiklinėm akim.... Klupėjau duše, prie lango, prie Marijos paveikslėlio... Visi namai rodos keliais iššliaužioti... Rodos betrūko tik sienom lipti... O tu dabar rašai ir suprantu, kad ne aš viena, ne aš paskutinė....

Bet sutik... Ne kiekviena tokį skausmą patiria.. Kiek man yra tekę kalbėti su moteriškos giminės atstovėm, jos tik spjauna į tuos, kurie jas paliko ir pradeda gyventi naujai... Savo pažystamų tarpe dar nė vienos tokios nebuvau sutikusi.. Todėl nelabai kas ir galėtų suprasti, ką reiškia "Besąlygiška Meilė"...

Bet aš irgi kartoju.. Geriau jau mylėti beprotiškai, nei nemylėti visai Kartoju ir šypsausi Dabar tikrai šypsausi su visa savo breketų artilerija

Dxija, nagi tik pagalvok, kiek daug nežino tos, kurios to nepatyrė Kiek daug jos dar nesuprato gyvenime... Ir kaip jos vis dar žiūri į žmones, vyrus, santykius, gyvenimą, pasaulį.... Nejaugi nesutiksi su manimi, kad tas skausmas privertė tapti kitokia? Stipria, savarankiška, nesavanaudiška, dvasinga.... Kantria.. Gudresne.. Laimingesne... ir dar daug kokia

Žinai.. tai buvo duota ne veltui.. tikrai ne veltui Duota tam, kad taptum tokia, kokia ir turėjai būti.. Kad taptum tokia, kad atliktum tokią misiją gyvenime, kokia tau ir priskirta.. O ji tikrai priskirta Tavo buvimas yra dar ir kaip reikalingas.. Ir jei ne tu, daugelio žmonių likimai būtų susiklostę visai kitaip...

Bet kokiu atveju.. aš lieku dėkinga likimui... Ir bet kokiu atveju, ne tik tikiu, bet tiesiog žinau, kad Zebras turi juoda ir balta pasikartojančiai

Abžoryte, aš labai daug klaidų pati padariau. Kartais atrodo,kad aš nekovojau,kai tikrai galėjau ir turėjau. Aš ir kitai padariau kelią,tiksliau palikau jį jai,jai net kovot nereikėjo, o juk dar jo širdy kažkas buvo,kai buvo ir ji. Tiesiog pasitraukiau,verkdama,kaukdama.....Šliaužiojau ir aš keliais. Ilgai dar telefone laikiau krūvą paskutinių sms,gal šimtą,gal dar daugiau. Vis skaičiau ir ieškojau ką kur norėjo pasakyt ir drauges tampiau,kad pakomentuotų...Kitom jau buvau taip įgrysus,kad supykę sakė ištrins tas sms,nes atsakymų nėra ir jos man negali nieko pasakyt. Vadindavo jį kvailiu ir panašiai. O aš kaltindavau tik save. Bet....aš ir atsitraukiau. Tiksliau nebekovojau,nes jis svėrė viską ne jausmais,kuriuos mačiau ir visi matė,o protu,kas jam patogiau,geriau.....
Žinai,keisčiausia,kad kai pamatau kur mieste jo mašina,o tai būna retai,tada kas nors įvyksta mano gyvenime. Kartais net krupteliu pamačius. Širdis atsiranda kulnuose. Ir ta diena būna keista,nes vėl prisiminimai,vėl nesusikaupiu.
Daug ko rašyt negaliu,nes gali netyčia perskaityt,nors tai ir daugiau moteriškas puslapis. Daug nesąmonių dariau,labai daug......
Tu teisi. Paskutiniame laiške aš ir parašiau,kad tai buvo tikrai vienintelė tokia stipri meilė ir kad noriu,kad būtų pats laimingiausias pasaulyje......Daug parašiau..rašiau ir verkiau....Laiškas rašytas ne kompu,o siųstas paštu.....paskutinis....iš širdies..su meile...

oi mergaites..skaitau ir atrodo pati rasius buciau...uzmigti ir nepabusti-tokia sms buvau jam nusiuntus...Oj kazkokie amerikietiski kalneliai-atsikeli kartais ryte ir atrodo lyg ir puiku viskas-gyvensiu be jo-ir vel zemyn, vel asaros ir neviltis-negaliu be jo gyventi.. Vis dar negaliu valgyt normaliai-jau trys savaites-baisu jau ziuret i save..Meiles dieta-reik uzpatentuot-labai veiksminga-kazi kodel kosmopolitanai apie ja neraso?

Aš tik pakilus iš lovos lėkdavau vemt. Valgyt nevalgiau.
Aš nerašiau apie mirtį,tik rašiau ką jam jaučiu. Kalnus sms. Kai paskaitė juos mano draugė,ji pravirko. Pasakė,kad tai gali ir akmenį pravirkdyt. Turbūt jis kietesnis nei akmuo. Jo širdies tai nesuvirpino.

Nu as kalnu sms nerasiau-tik ta viena liudna sms ir vienas zliumbikiskas skambutis..kazkaip susivaldau-parasau ir istrinu..bet is jo gautu sms vis negaliu istrint-paskaitau, pazliumbiu

Dxija... nu žinok esu pritrenkta....

Esu pritrenkta ne tavo istorijos unikalumu, bet panašumu į manają....

Žinok sakau nuoširdžiai, pirmą kartą šiame forume ir apskritai gyvenime randu panašumą į save...

SMS... Draugių komentarai... Viskas taip pat... Galiausiai aš pati prisiverčiau ištrinti tą krūvą sms... Bet laiškų ne... Jie man atrodo didžiausia vertybė gyvenime.. Tik guli jie saugiai toje elektroninėj dėžutėje ir aš bijau į juos žvilgterėti... Bet tai šventa.. Tai istorija.. Tai pasaka.. Pasaka, pati nuostabiausia mano gyvenime

Kažkada perskaičiau frazę "Ar kvailas noras būti kvailu?" Perskaičiau ir patiko
Na tebūnie pagal kažkurias normas aš pati kvailiausia šioje žemėje.. Pati naiviausia ir belekokia.. Bet kas pasakė kur tikrosios normos???

Aš tikiu Dievą.. Ir noriu tikėti.. Kad tegu tranko tau per veidą purvu.. Atsuk kitą žandą.. Tegu tėkšteli ir vėl.. Na ir ką??? Atlaikysiu! Dar ir kaip atlaikysiu

Ir nė velnio nesijaučiu Auka. Jaučiuosi turinti stiprų šarvą! Ir praeisiu pro bet kokias pūgas ar liūtis.. Jis mane apsaugos

Ir ne kiekvienas supras tai. Oi ne kiekvienas.... Bet aš labai vertinu tai, ką teko suprasti per šį skausmą. Labai. Tad viskas tik į gerą Dxija Dar pamatysi