Ar keisti įvaikinto vaiko vardą

#241
QUOTE(Amade @ 2013 09 05, 09:50)
Vis mintimis pasvarstau apie vardo keitimą. Na, nėra man labai svarbu duoti savo vardą. Bet, manau, kad greičiausiai, jei nuspręsim jį keisti, tuomet tikrąjį vardą paliksime kaip antrą vardą. Kad jis nebūtų išmestas kaip nereikalinga praeities šiukšlė. Visgi, tikrai, tai yra dalis vaiko istorijos.
Bet vat dėl visų forumo diskusijų apie vardus. Man dažnai kyla klausimas -kodėl tuomet nekyla klausimų įvaikinant pakeisti pavardę ir tą vaiką padaryt savo šeimos nariu? Juk jo pavardė, kaip ir vardas, yra dalis vaiko  g.gif Kodėl nekyla diskusijų, kad nereikia pavardės keist? Nes juk keičiam tais savanaudiškais tikslais - kad pavardė būtų tokia kaip mūsų, kad jis priklausytų mums, taip? mastau.gif

Man tas klausimas buvo iskiles... Pavarde yra tokia pat vaiko praeities dalis, gal net didesne nei vardas !
Atsakyti
#242
Vardas man labiau siejamas su žmogaus tapatybe. Vardus keičia labai retai ir greičiausia tam turi rimtų priežasčių.

Pavardę sieju su priklausymu giminei ir šeimai. Be to pavardės keitimas įprastas: ištekėjus, išsiskyrus, antrą kartą ištekėjus ir pan.
Tad mums net minties nekilo, kad neduoti savo pavardės - vaikas nuo šiol bus mūsų šeimos dalis ir mūsų giminės bus ir mūsų vaikų giminės.

Tiesa, sau buvau uždavusi klausimą, ar neduoti dvigubos pavardės [mūsų ir vaiko turimos pavardės] (juolab, kad mano aplinkoje yra nemažai žmonių su dvigubomis pavardėmis). Tačiau kaip minėjau pavardę sieju su gimine, o kiek man žinomos mano vaikų biografijos, nei vienos mergaitės pavardė nereiškia giminystės.

Kol dar dukra buvo globotinė, buvo įvykis poliklinkoje registratūroje. Kai pasakiau dukros pavardę, šalia eilėje stovėjusi gana maloni moteris labai apsidžiaugė, pasakė, kad jos pavardė tokia pati, papasakojo, kad turi šaunią giminę ir kad jei mes nors ir labai tolimi giminės, norėtų susipažinti. Tačiau aš žinojau, kad jokio kraujo ryšio su žmonėmis ta pavarde nėra... Nebuvo prasmės tai daryti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ute: 05 rugsėjo 2013 - 10:19
#243
Galim padiskutuoti tokia tema - ar paliktiems vaikams hierarchijoje jais besirūpinanti moteris vistiek bus žemesniame lygmenyje nei bio motina? Vat šiuo klausimu remdamiesi galim toliau diskutuoti ir apie vardo keitimą. Ar tai vaikui signalas- mane savinasi svetimi žmonės ir iš manęs daro visai ne mane. Tik tiek.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo jurgaite: 05 rugsėjo 2013 - 11:40
#244
QUOTE(jurgaite @ 2013 09 05, 12:38)
Galim padiskutuoti tokia tema - ar paliktiems vaikams hierarchijoje jais besirūpinanti moteris vistiek bus žemesniame lygmenyje nei bio motina? Vat šiuo klausimu remdamiesi galim toliau diskutuoti ir apie vardo keitimą. Ar tai vaikui signalas- mane savinasi svetimi žmonės ir iš manęs daro visai ne mane. Tik tiek.


Na jei vadovausimės tik visais soc. patarimais- tada taip, vaikui juo besirūpinanti moteris ir vyras- visada bus tik įgeidžių tenkintojais ir aptarnaujančiu personalu.
Bet jei išeisim iš ne ta motina kuri pagimdė, o ta kuri užaugino- tai irgi kaip ir aiški hierarchija.
Mano supratimu vienintelė teisinga ir leidžianti visiems istorijos dalyviams jaustis gerai.
Atsakyti
#245
Tik tada su diskusija reikia kraustytis į temą "Ne ta mama kuri pagimdė".

Mano giminaitė (dabar jau mirusi) užaugino 5 ne bio-vaikus. Tų penkių atrodo pametinukų vaikelių mama mirė (jei nepainioju gimdydama). Nieko blogo apie bio-mamą pasakyti negalima. Su tais vaikais buvo kalbama apie bio-mamą, rūpinamasi kapais, etc.

Vienas jau suaugusių tų vaikų yra parašęs savo gyvenimo apybraižą. Apie bio-mamą jis parašė vos vieną labai šiltą pastraipą (jis jos nepamena). Apie užauginusią mamą - visą lapą su dideliu dėkingumu ir daug gražių prisiminimų.

Klausimas apie hierarchiją įvaikintiems vaikams tėra mūsų pačių kompleksų ir nepasitikėjimo išraiška.

QUOTE(jurgaite @ 2013 09 05, 11:38)
Galim padiskutuoti tokia tema - ar paliktiems vaikams hierarchijoje jais besirūpinanti moteris vistiek bus žemesniame lygmenyje nei bio motina? Vat šiuo klausimu remdamiesi galim toliau diskutuoti ir apie vardo keitimą. Ar tai vaikui signalas- mane savinasi svetimi žmonės ir iš manęs daro visai ne mane. Tik tiek.

Atsakyti
#246
QUOTE(alfija @ 2013 09 05, 13:00)
Na jei vadovausimės tik visais soc. patarimais- tada taip, vaikui juo besirūpinanti moteris ir vyras- visada bus tik įgeidžių tenkintojais ir aptarnaujančiu personalu.
Bet jei išeisim iš ne ta motina kuri pagimdė, o ta kuri užaugino- tai irgi kaip ir aiški hierarchija.
Mano supratimu vienintelė teisinga ir leidžianti visiems istorijos dalyviams jaustis gerai.

Ne tik soc, bet ir daugelio psichologų patarimais. Mano nuomone, juk parsivežus namo, vaikui dar gerą pusmetį juo besirūpinantys žmonės bus tik aptarnaujantis personalas. O vardas keičiamas kada? dažniausiai tik įžengus pro svetimų namų duris...Ir pati prisimink, kada tavo maze pati pradėjo save. jus visus įvardinti? Apie metus? Ir žodžiais. O savo galvelėje nuo kada ji save įvardino? Nieks nežino. Ir dabar tokiam sąmoningam zmogiukui imk ir pasakyk, kad ją vadins kitaip.

Papildyta:
QUOTE(Ute @ 2013 09 05, 13:22)
Klausimas apie hierarchiją įvaikintiems vaikams tėra mūsų pačių kompleksų ir nepasitikėjimo išraiška.

labai vienpusiškas požiūris, mano nuomone.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo jurgaite: 05 rugsėjo 2013 - 12:41
#247
QUOTE(jurgaite @ 2013 09 05, 13:24)
Ne tik soc, bet ir daugelio psichologų patarimais. Mano nuomone, juk parsivežus namo, vaikui dar gerą pusmetį juo besirūpinantys žmonės bus tik aptarnaujantis personalas. O vardas keičiamas kada? dažniausiai tik įžengus pro svetimų namų duris...


nuo amžiaus priklauso kiek ten laiko tuo personalu būsi. Psichologai ? O kas tai per daiktai gyvenime tie psichologai g.gif
Vaiką turi už registruot per tam tikrą laiką. Ir savo. Kaip jis tave priims ir kuo tu ten jam būsi vadindamas dar irgi nežinai.
Švedai gyvendami įvairiom sudėtim šeimose, įvairiais suaugusių kiekiais , gal ir taip, gal ir turi neišvengiamai vaikui papsakot jo kilmę su pagražinimais, bet tai kas tinka jiems- nebūtinai tinka mums.
Papildyta:
QUOTE(Ute @ 2013 09 05, 13:22)
Tik tada su diskusija reikia kraustytis į temą "Ne ta mama kuri pagimdė".

Mano giminaitė (dabar jau mirusi) užaugino 5 ne bio-vaikus. Tų penkių atrodo pametinukų vaikelių mama mirė (jei nepainioju gimdydama). Nieko blogo apie bio-mamą pasakyti negalima. Su tais vaikais buvo kalbama apie bio-mamą, rūpinamasi kapais, etc.

Vienas jau suaugusių tų vaikų yra parašęs savo gyvenimo apybraižą. Apie bio-mamą jis parašė vos vieną labai šiltą pastraipą (jis jos nepamena). Apie užauginusią mamą - visą lapą su dideliu dėkingumu ir daug gražių prisiminimų.

Klausimas apie hierarchiją įvaikintiems vaikams tėra mūsų pačių kompleksų ir nepasitikėjimo išraiška.


Ute, o va mano Duksio mama yra jokių mokslų nebaigus moteris, neasociali. Bet tvirtai stovinti ant žemės ir nekliedinti niekuo- ji Duksiui taip ir sao pasakyk savo mamai, pasveikink savo mamą. Labai gerai žino- kad ji jam ne mama.
O šiaip tai yra skirtumas tarp numirė- ir atėmė iš alkoholiko. Pusbadžiavę, mirtinom ligom užsikrėtę. Skirtumą tu kokį jaut?
Atsakyti
#248
Manau, kad hierarchijos klausimas labai svarbus jei vaiką augina išsiskyrę, nesutariantys dėl auginimo tėvai ir abu labai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime. Arba kažkokiu būdu bio-tėvams leidžiama dalyvauti auklėjime nors vaikas auga pas globėjus arba vaikas patenka pas globėjus jau didelis ir pats sąmoningai lygina kas buvo ir kas yra.

Man yra įtarimas, kad keičiant vardą be rimtų priežasčių vis tik labiau norima būti teisėjais ir nurašyti vaiko "blogiečius" bio-tėvus.

Ar tikrai keistumėte vaiko vardą, jei įsivaikintumėte pvz. krikšto vaiką ar artimų giminaičių vaiką (tegul ir labai mažiuką, dar nesitapatinantį su tuo vardu) ir žinotumėte, kad tą vardą jam davė mylinti jau mirusi mama? Nors tas vardas jums visiškai nepatinka? O kaip tada hierarchijos klausimas?

Aš vis tik pasilieku prie nuomonės, kad hierarchijos klausimas nėra aktualus įvaikinimo atveju.



Atsakyti
#249
QUOTE(Ute @ 2013 09 05, 14:02)
Man yra įtarimas, kad keičiant vardą be rimtų priežasčių vis tik labiau norima būti teisėjais ir nurašyti vaiko "blogiečius" bio-tėvus.

Ar tikrai keistumėte vaiko vardą, jei įsivaikintumėte pvz. krikšto vaiką ar artimų giminaičių vaiką (tegul ir labai mažiuką, dar nesitapatinantį su tuo vardu) ir žinotumėte, kad tą vardą jam davė mylinti jau mirusi mama? Nors tas vardas jums visiškai nepatinka? O kaip tada hierarchijos klausimas?

Aš vis tik pasilieku prie nuomonės, kad hierarchijos klausimas nėra aktualus įvaikinimo atveju.


Pasakysiu aiškiai- šikt man ant tų biotėvų. Įsivaikinus ar globojant- laiko nėr galvot, prisigalvot- kaip tuos tėvus teisinti. Reik tuo vaiku rūpintis. Tik sveiką protą praradęs žmogus gali paistyti apie gerus tėvus- nors jau kaip rašiau jie tą vaiką marino badu, laikė šuns būdoj, pardavė čigonams ir t.t.
Jei vaikui jau 14 metų, tai žinoma kad nieko nekeiti, bet jei jam 14 dienų- tai gali keisti ką nori. Vardą, pavardę ir etc.
Hierarchijos klausimas yra aktualus kiekvienoj šeimoj. Įsivaikinosioj, neįsivaikinusioj ar visiškai beveaikėj. Kitaip šeima neegzistuoja.
Tėvai savo teises praranda ne man ar kam nors panorėjus- jie jas praranda teismo keliu, tikrai ne už gerus darbus tų vaikų atžvilgiu. Aš ateinu vaikų imti, kad auginčiau ir auklėčiau, kaip moku gerų ir socialių dalykų. Aš nemoku, ir neketinu mokytis toleruoti blogų poelgių ir man nepriimtino gyvenimo būdo, teisiangiau nusikalstamo gyvenimo būdo.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo alfija: 05 rugsėjo 2013 - 13:20
#250
Apie hierarchiją. Nesvarstau, kokią vietą kažkada užimsiu savo vaiko gyvenime. Mane tenkina ta, kurią užimu dabar.

Iš labai artimų žmonių rato: vienas taip ir neatleido net mirštančiai gimdytojai (nors šiek tiek bendravo) už tai kad jo neaugino, o auginusią visada tik geru minėjo (nepaisant to, kad sąlygos gyvenimo buvo sunkios), kitas tapęs savarankišku slaugo tiek sergančią mamą, tiek globėją.
Atsakyti
#251
QUOTE(arna @ 2013 09 05, 14:19)
Apie hierarchiją. Nesvarstau, kokią vietą kažkada užimsiu savo vaiko gyvenime.  Mane tenkina ta, kurią užimu dabar.




o vat aš pastebėjau tokį paprastą dalyką- kuo daugiau kalbi apie biologinę šeimą- tuo daugiau vaiką atstumi, ir tuo jis labiau darosi niekieno. Kol neateina paauglystė, to net nesijaučia. Bet kai ji ateina tada ta jų kova būti su mase, o vėliau individualistu- labai tai išryškina. Ypač berniukui. Reaguoja jautrauiau, jaučiau giliau, mano jog tą jo dėmę- jog jis paliktas mato visi. Bando ją tušuoti.
Paauglystėj nėra pustonių- tai jei jie yra geri, bet paliko mane- reiškia aš negeras. Tai dabar reik augantį organizmą sodint į tapkę, dėl to kad puikiai pačios žinom, jog anie tėvai tikrai degradavę, ir jei reiktų surast nežinia net kur ieškotumėm? Jeigu jiems jų vaikas nebuvo vertybė- tai kas tada yra vertybė. Ką mes tokiu būdu programuojam?
Atsakyti
#252
QUOTE(alfija @ 2013 09 05, 13:12)
Pasakysiu aiškiai- šikt man ant tų biotėvų. Įsivaikinus ar globojant- laiko nėr galvot, prisigalvot- kaip tuos tėvus teisinti. Reik tuo vaiku rūpintis. Tik sveiką protą praradęs žmogus gali paistyti apie gerus tėvus- nors jau kaip rašiau jie tą vaiką marino badu, laikė šuns būdoj, pardavė čigonams ir t.t.
Jei vaikui jau 14 metų, tai žinoma kad nieko nekeiti, bet jei jam 14 dienų- tai gali keisti ką nori. Vardą, pavardę ir etc.
Hierarchijos klausimas yra aktualus kiekvienoj šeimoj. Įsivaikinosioj, neįsivaikinusioj ar visiškai beveaikėj. Kitaip šeima neegzistuoja.
Tėvai savo teises praranda ne man ar kam nors panorėjus- jie jas praranda teismo keliu, tikrai ne už gerus darbus tų vaikų atžvilgiu. Aš ateinu vaikų imti, kad auginčiau ir auklėčiau, kaip moku gerų ir socialių dalykų. Aš nemoku, ir neketinu mokytis toleruoti blogų poelgių ir man nepriimtino gyvenimo būdo, teisiangiau nusikalstamo gyvenimo būdo.

drinks_cheers.gif
Atsakyti