Kelionės "veža"!

Kai žurnalistė manęs netikėtai užklausė, kaipgi prasidėjo mano klajonės po platųjį pasaulį, netikėtai susimąsčiau. Hm, išties – niekad nepagalvojau apie tai, niekad net nebandžiau prisiminti tokių, anot kitų klasiokų, smulkmenų. Ir tik dabar supratau, kad anokia čia smulkmena. Kiekvienam žmogui, mylinčiam keliones, ir, tiesą pasakius, susirgusiam jų manija, privalu žinoti, nuo ko ši liga pradėjo progresuot.
Šitaip netikėtai nusprendžiau parašyti kelias eilutes apie savo kelionių karjeros pradžią

„Nebenoriu mylėt, nebenoriu kentėt, tik išvežkit mane, aš prašau, pailsėt “

Tokiam dalykui, kaip pirmoji kelionė, prisiminti man prireikė užrašų knygutės, kurioje susirašydavau visas keliones: ką ir kur mačiau. Keista – dabar pagalvojus. Bet juk mažas buvau, viso labo septintokas. Širdy jaučiausi visai suaugęs ir trūks-plyš norėjau kažkur nudardėt. Į užsienį.

Tą dieną, kai sėdėjau nuobodžiausioj pasauly matematikos pamokoj, į duris pabeldęs ir minutėlės dėmesio paprašęs geografijos mokytojas mane pažadino ir liepė paklausyti svarbios informacijos Uch, ir vėl kažkoks teatras atvažiuoja? Ar jau į literatūrines Lietuvos apylinkes septintą kartą iš eilės važiuosim? Neeee, tokie dalykai mūsų negundo. Bet prabilęs apie kiek kitokią kelionę, mokytojas mane baisiai sudomino. Kelionė į Latviją. Latvija = užsienis. Užsienis = jėga. NORIU!

Tačiau....mokytojas pabrėžė ir tą faktą, kad reikia surinkti tam tikrą skaičių keliautojų, jog kelionė įvyktų. Mano klasėje, kaip bebūtų keista, atsirado netgi du norintys – aš ir mano draugė Sužavėtas pasakojimo apie UŽSIENĮ, apie Rygos senamiestį, apie atrakcionų parką, apie kitus įdomius dalykus ir išūžęs mamai galvą, kad labai labai ten noriu, gavau jos leidimą ir suskubau visiems apie tai „prasinešt“
Kelios problemos dėl grupės nesusirinkimo, keli nesklandumai dėl to, kad iš septintokų važiuosiu vienintelis aš, o visi kiti bus už mane daug vyresni, ir 2004-04-24 aš jau sėdžiu autobuse, kuris veš į UŽSIENĮ

Kelionė į LATVIJĄ, 2004-04-24

Labiausiai bijojau, kaip nekeista, kad nepraleis pro sieną. (Matyt nuo to laiko pas mane sienų baimė???) Ir veltui. Praleido net tada, kai šalia sėdėjęs vaikinas pasienietį pavadino Žirgo Galva
Kirtus LT-LV sieną, žiūrėjau į laukus, į reklamas, į kelio ženklus, ir mintyse sau kartojau – čia gi svetima šalis, va, vaikščiosiu dabar po kitos šalies žemes, kaip bus įdomu ir t.t.t.... Gal dabar viskas atrodo tikrai juokingai, tačiau tą kartą.....

„Bet palaukit, pernelyg aš čia protingai apie viską “

Žodžiu, buvo taip, kad 3:45 ryto suskambėjęs žadintuvas džiugiai pranešė, jog laikas keltis ir leistis į kelionę!!! Patikėkit manim, niekad nesikėliau su tokiu dideliu noru šitaip siaubingai anksti. Didžiausias rūpestis buvo tai, ar viską pasiėmiau. Pusryčiaudamas šokdavau iš virtuvės ir žiūrėdavau, ar pasas yra, ar tėvų leidimai irgi vietoj. Važiuodamas link mokyklos – susitikimo vietos – irgi tikrinausi, ar niekas nedingo
Iš tų nervų skubindamas mamą greičiau važiuot, nes maža kas gali būt, gal kamščiai vidury nakties ar dar kas, prie mokyklos atvažiavau pirmasis Bet nieko, geriau anksčiau atvažiuot ir palaukt, nei pavėluot ir stovėt nieko nepešus

5:00 susirenka visi keliautojai, atvažiuoja autobusas, sulipam. Bet niekur nejudam. Pasirodo, gavom labai nerealią gidę (jos gabumai ir keistenybės atsiskleis kiek vėliau), kuri sugalvojo patikrinti, ar visi turime pasus, kas užėmė nemažai laiko Labiausiai patikrinimo bijojau aš, nes sklandė gandai, jog „Vaiko Kelionės Dokumentas“ netiks, reikia tikro žalio paso. Bet tiko. Nu ir ačiū Dievui. Pradėjome važiuoti po bundantį Vilnių link kitos mokyklos, kurioje įlipo likusi grupė mokinių.

Maždaug po keturių valandų (jetau jetau, 3,5 metų praėjo jau, nebepamenu ) pasiekėm pasienį. Kaip jau ir pasakojau, mūsų mokyklos mokiniai pavarė ir tikrinimo metu vis neužsičiaupdami kalbėjo apie galvas, apie žirgus ir apie žirgų galvas kas latviams yra didžiausias įžeidimas. Įžeidimas tai įžeidimas, ką jau padarysi, ale per pasienį tegul praleidžia – mes įspūdžių ištroškę

"Nuotykiai vandenyyy vandenėlyyy "

Tąkart, kai iš tolo pamačiau žybsintį "LIVU" vandens atrakcionų parką, labai išsigandau, nes buvau įsitikinęs, kad nė vienu nusileidimo takeliu nečiuošiu
Tam buvo kelios priežastys. Visų pirma tai, kad nemoku plaukt. Maniau, kad nemokančiam plaukti žmogui parke nėra kas veikt (klydau). Antra - neturiu kompanijos, su kuo tame parke vaikščiosiu - juk vienam taip baugu, neįdomu ir visaip kitaip blogai... Ale ir čia klydau

O buvo taip, kad pakeliui į vandens atrakcionų parką susibendravau su keliais žmonėm, su kuriais ir prasimaliau visas 4 valandas bei nusileidau beveik nuo visų takelių Labai didelis dėkui jiems, be jų aš nebūčiau šitiek patyręs. Tiesa, buvo ir nesklandumu, kai vos nenuskendau Ale čia taip per kiekvieną kelionę man pasitaiko !!! Pernai Tunise baseine, kurio gylis vos metras, sugebėjau taip niurktelt, kad vos išsiropščiau, o štai Latvijoj akvaparke pasiryžau čiuožti takeliu, kurio net pabaigos nemačiau. Išgirdęs baisiausius paskatinimus "Makaliau, varyk, Makaliau čiuožk" (vardas pakeistas - aut.past.) ( ), atsiguliau ir nučiuožiau. Pačiame takelio gale jau regėjau šviesą, ir labai norėjau grįžti atgal, nes prieš mane...prieš mane... stovėjo didelis ir gilus baseinas, į kurį ir niurktelėjau Prigėriau tiek, kad net visas mano gyvenimas akyse prabėgo aplinkiniai stebėjosi mano drąsa, o aš, nemokantis plaukti varlius džiaugsmingai išlipau ir iškosėjau vandenį



Iš išorės (iš vidaus, žinoma, taip pat) parkas atrodo labai gražiai. Na, bent jau prieš 3 metus taip atrodė. Yra ką veikt ir dideliems, ir mažiems, ir nemokantiems plaukti

Kad ir kaip bebūtų keista, akvaparke man labai labai labai patiko. Po to karto... nebegalėjau apie jį negalvot. Buvo šeštadienis, buvo laisvadienis, parke vyko konkursas kažkoks, tai sugalvojom dalyvaut aš, nemokantis plaukti, ir kažkokia mergina..net vardo jos nežinojau. Reikėjo su valtele kuo greičiau per banguojantį baseiną perplaukt. Pralaimėjom. Bet visvien gavom prizą - Šokoladinį pieną Lasens... oi skanumas buvo jį po maudynių išsiurbt... Bet prieš akis dar daug nepažintų objektų, dar daug lankytinų vietų...

"Gerbiamoji Gidė Jonė"

Tiesa, prieš LIVU vandens parką buvom užsukę į kažkokią pilį, bet nors nusišauk - nieko aš nebepamenu Su šlapiom galvom, tekini bėgom į autobusą atsiprašinėti gidės, kad pavėlavom. Vajei vajei, tik pagalvok tu man, tris minutes netgi vėluojam...baisiai atsiliekam nuo grafiko, dėl mūsų turėjo laukti visa grupė...O ką man daryt, kad šalia parduotuvė buvo ir užsimanėm šokolado?

Sekantis sustojimas buvo Automobilių muziejus. Arba turėjo būti... Žodžiu , gavosi taip: Automobilių muziejų matom, o kaip iki jo atvažiuoti vairuotojai nežino. Gidė irgi nežino, teisinasi, kad čia naujas kelias, ji seniai bebuvo Rygoj.... dvi valandas sugaišom besisukinėdami po tą patį rajoną. Atvažiavom, ir atseit dėl mūsų kaltės, turėjom vos 10 minučių apžiūrėti visiems automobiliams.... Dešimt tai Dešimt, aplėkėm aplėkėm, nuo gidės gavom bart, kad užtrukom dvylika...ale ko tik nepaaukosi dėl tokio gražaus muziejaus, teko laukti, kol gidė išsirėks

Visai netoli mūsų laukė LIDO pramogų centras, toks kaip Akropolis...ai netgi nežinau, į ką panašus, ten suvenyrus parduoda, lido restoranas su malūnu stūkso ir atrakcionai yra.. Nuėjom pavalgyt. Susiradau vieną savo amžiaus draugę, kuri mane suprato (vienintelė mane suprato, kad vietoj valgio noriu nusipirkti ledų ), tai mes abudu gražiai nugužėjom ir apsivalgėm



Pavaikščiojom po parduotuvikes siuvenyrų... pripirkau visokių niekučių, sulipom atgal į autobusą ir nugužėjom į Rygos senamiestį - bene įspūdingiausią vakarą tais metais

"Įspūdingas vakaras"

Tą dieną, žinoma, neaplankėm nei planuose įtraukto Rygos Bokšto, nei Bobslėjaus trasos....nespėjom....nes nežinojom, mat, kaip į kitą gatvės pusę nusigaut!!! To dar betrūko....bet nieko jau nebepadarysim, teko sėdėt ir tylėt - kasgi ten manęs jauno klausys...

Atėjo laikas aplankyti Rygos senamiestį, kuris tąkart sudarė nerealų įspūdį, nes atsitiko vienas dalykas....dalykas, kuris šiaip sau neatsitinka - Latvija laimėjo ledo ritulio varžybas kaiptik tuo metu, kai mes sau ramiai vaikščiojom po senamiestį!!! Didžiausi monitoriai, skirti kavinės lankytojams ledo ritulio varžybas stebėti, garsiai pranešė, kad Latvija nugalėjooooooo Mes tuo tarpu buvom kažkur tarp labai gražios bažnyčios ir Laisvės statulos... klausėmės gatvės muzikantės ir jos grėojimo fleita „Ave Maria“ , o iš visų pakampių į gatvę lindo LIAUDIS Vienas kitas praeivis, užklaustas, kur yra Free statue (Nemokama statula ), nežinojo, ka mums ir beatsakyt. O ką mes žinojom, kaip laisvės statula vadinasi? Galiausiai susikalbėjom ir dabar visam gyvenimui žinosiu, kad Laisvės statula anglų kalba būtų Statue of freedom Siaube siaubeli, anglų tuomet nemokėjau visai....

Taigi taigi, kai kažkokia studentė nurodė sekti paskui visą minią su Latvijos vėliavom, nusprendėm taip ir padaryti. Sako, atsidursim ten, kur reikia. Na mes ja ir patikėjom Laiko vis mažiau ir mažiau, o mes vis tolstam ir tolstam nuo mūsų autobuso sustojimo vietos...pamatau tramvajų. Čik-čik-čik ir nuotrauką į savo gyvai matytų tramvajų kolekciją įsidėsiu

Galiausiai pamatom, tiksliau išgirstam žmonių susibūrimą prie Laisvės Statulos. Graži. Ir aukšta. Ir aplink smagu pasivaikščiot. O laiko vis mažiau ir mažiau, visi jau matyt grįžta į autobusą, nes metas važiuot namo. O mes...mes švenčiam latvių pergalę Linksma tokiam gausiam žmonių būry padainuot Latvijos himną, nors jo visai nemokam....pasėdėt karaoke kavinukėj, kur dainuoja kažkokie popsiukai... Bet laikas nelaukia

Štai ir ištinka mus būties klausimas – ar eiti ten, ar va ten? Pasimetėm. Siaube siaubeli, siaubulėli. O mes jau vėluojam. Ir patyrę gidės pykčio dėl kelių minučių vėlavimo priepuolius jau įsivaizduojam, kas bus, jei pavėluosim KELIOLIKA minučių. Nieko nieko, susiimkim Lyg ir kairėn sukom. Aha. Tai dabar bus atvirkščiai – dešinėn. Šitą pastatą matėm, čia įėjom, ėjom aplink pilį... ir VUALIA, mes jau prie autobuso.... kurio susitikimo vietoj Ne-bė-ra

Gavosi visai kaip toj Radžio dainoj – Ką daryyyyyt??? Maža to, kad pavėlavom geras dešimt minučių, tai dar ir autobuso nebėr. Aaaa....prisiminėm... gi sakė mums gidė, kad čia autobusas ilgai stovėti negali. Dar sakė, kad lauks ten...kažkur...už kampo. Aha, bėgam už to kampo. Visi keleiviai jau viduje. Vairuotojai rūko. Autobusas užvestas. Mokytoja mus pamato ir ragina kuo greičiau nepastebėtai lipt į autobusą, kol gidė šlamščia savo bandelę. Ups....pastebėjo. Atbėga, pradeda rėkt pilna burna, trupiniai krenta į šalis, o kol mums yra skaitomas moralas, apsižiūriu ir pamatau, kad dar ne visi grįžo...reiškia, mes ne paskutiniai, yra ir daugiau vėluojančiųjų. Na ir ačiū aukščiausiajam! Tai kam mums dabar reikėjo klausytis gidės pykčio priepuolių, jei dar ne paskutiniai grįžom? Atsisėdom į savo vietas, gidė pribaigė savo bandelę ir atsisukusi atgal, pasiruošusi startui, laukė, kada galės aprėkti dar ką nors

Aprėkusi paskutinius grįžusiuosius pasakė, kad viskas, čia jau pabaiga, važiuojam namo Lietuvon Kaip tarėm, taip ir padarėm, tik uždainavus gražią dainelę su protesto prieskoniais gavom teisę išleisti paskutinius pinigus parduotuvėj...mokytoja visiems po Mix kokteilį nupirko su sąlyga, kad ir jai duosim paragaut Tai vat taip ir prasmuko mano pirmoji gyvenimo kelionė į užsienį Kai kitą rytą atsikėliau, pažiūrėjau į Rygos senamiestyje nusipirktų sveriamų saldainių maišelį, supratau, kad ten dar TIKRAI grįšiu. Ir artimiausiu metu

ESTIJA, Talinas, 2007-10-09 - 2007-10-10

Vakar aš supratau,
(Galit ranką man pjaut),
Aš jums tiesą sakau –
negaliu nekeliaut


Sakykit Jūs man ką norit, bet negaliu nerašyti pasakojimų Kad ir kaip nuobodu juos rašyti, po kelių metų prisėsti ir prisiminti tos ar kitos kelionės įspūdžius su smulkiomis detalėmis išties smagu... Todėl šį kartą šiektiek nukrypsiu nuo savo įpročio kiekvienai mano aplankytai šaliai apipasakot ir nuotraukom apdėliot kurti naują temą... Kolkas rašysiu viską vienoje, šioje savo trumpų kelionių išklotinėje

Apie Latviją jau parašiau, bet neparašiau apie Slovakiją, antro karto Latviją ir Lenkiją. Ale jos palauks Nutiko dabar svarbesni dalykai su šviežiom naujienom Jau šį antradienį išskrendu į Estiją, Taliną. Dvi dienas pasimalsiu po miestą, apžiūrėsiu senamiestį, gal dar ką nors tik jau apie tai vėliau – kai grįšiu. Labiausiai, matyt, laukiu skrydžio į Taliną ir atgal. Negaliu, kaip man patinka lėktuvai, oro uostai ir viskas iš viršaus. Todėl ilgai brandinta svajonė – vienui vienam kažkur išskrist ir išsprukti nuo supančios kasdienybės – pagaliau įgyvendinta Tiesa, mamą reikėjo įkalbinėti visai neilgai, nes ji žinojo, kad vistiek jau teks susitaikyt su mano išsprukimais į užsienį Tad su dideliausia sąlyga, kad parvešiu lauktuvių, gavau leidimą kilt

Bilietų ieškojimas, radimas, pirkimas. Atrodytų, varginantis dalykas. O man tai buvo malonumas.... bet kasdien keliolika litų kylanti kaina prispaudė mane į kampą, todėl bilietą turiu lygiai prieš savaitę iki kelionės. Sekmadienį nusipirkau. O pirmadienį sužinojau, kad mano pasakojimas apie kelionę į Kretą viename konkurse užėmė pirmąją vietą ir tapo mėnesio straipsniu, kurio autorius (čia, tipo, aš ) apdovanojamas 500 litų čekiu lėktuvo bilietams įsigyti!!! Džiugu , labai džiugu, tik gaila, kad vieną dieną prieš tai aš jau tuos bilietus įsigyjau.... Na bet nieko, bus proga nukeliauti dar kurnors...paskraidyt...tiesiog....ryte išskristi, vakare pargrįžti Kas norit kartu?

Na bet aš ne apie laimėjimą. O apie tai, kad liko vos dvi dienos iki mano išskridimo...Spėkit, ką darysiu, kai grįšiu? Ogi pasidalinsiu su Jumis savo nuotykiais ir įspūdžiais

Sveiki,
O aš jau Lietuvoj. Ir žinau visą čia susiklosčiusią diskusiją, kadangi per ilgą laukimo oro uoste laiką užėjau čia pasiskaitinėt. Pripažinsiu, kai kurios mamos savo pasiekėt - labai susigadinau nuotaiką
Niekad nenorėjau užgrobti forumo, anaiptol - norėjau būti tik jo nariu. Kaip pastebėjau, visiems manęs čia jau perdaug. Bet gal netaip mane supratot? Anksčiau ši tema vadinosi kitaip. Paprašiau moderatorės ją pervadinti ir čia aprašinėti visų kelionių įspūdžius vien tam, kad nekurti atskirų temų naujoms kelionėms. KAS DAR BLOGAI? Hm...kad forume vietos neliks, kad reikia palikti vietos ir kitiems. Ne, forume vietos visada yra ir visiems, temos naujos tam ir kuriamos, kad jų vis daugėtų, forumas plėstųsi, ir kad žmonės atsirinktų, ką nori skaityt, o ko ne. Tiesiog ši tema bus apie viską. Nekursiu naujų temų. O senose negalėjau rašyti (o rašyti noooooriuuu ) , nes nebetilptų.

Na, ar vis dar pykstat? Aha, kai nėr manęs Lietuvoj, tai ir pliotkinat, galėjot tiesiai į akis man pasakyt


O dabar labas vakaras visiems tiems, kas skaitot mano pasakojimus ir pykčio užanty nelaikot bei mane suprantat Atskridau Oras pasitaikė kaip niekad visiškai priešingas, nei buvo žadėta internete Skėčio nepanaudojau visai, lietpalčio irgi, ir net nesušlapau žirafos sese pirkau migdolų ir išmokiau lietuviškai pasakyti SALDŪS MIGDOLAI du kartus pirkau - vieną kartą kai vaikščiojau po miestą, kitą kartą jau prieš skrydį nubėgau į senamiestį - namiškiams parvežiau na bet apie viską vėliau, einu butelaičius iškraut

Visiškai sutinku Rašau ne dėl kažkokio užmokesčio gi rašymas man - juk ne mirties ir gyvybės klausimas Bet visvien nemalonu...noris kaip geriau, o gaunasi...

Šiaip ar taip, jau sukėliau nuotraukas į kompiuterį, greitai pasidalinsiu jomis su visais

Jeigu dar teks kadanors skristi ankstų rytą, iš pradžių gerokai pasėdėčiau prie fotoaparato funkcijų ir žūt būt išmokčiau išjungti blicą Tokią išvadą padariau, kai kylant Talino link, užmačiau kvapą gniaužiančių vaizdų, o blicas, atsimušdamas į langą, sugadindavo visą nuotrauką

Nesvarbu, kad važiuojant į oro uostą, jaučiau stiprų skausmą ,lyg man būtų apendicitas. Noras paskraidyti ir pamatyti išgirtojo Talino senamiesčio nugalėjo visus skausmus, o aš laimingas važiavau lėktuvo link





Beprotiškai fantastiškai nepakartojamai iš viršaus atrodantis naktinis Vilnius, tamsa, tamsa, tamsa...... Stiuardesės išdalintos skaniausios pasaulyje bandelės su arbata ir brėkštantis rytas 9 kilometrų aukštyje





Vos valanda ir mes jau leidžiamės Taline. Pilotas praneša, kad mieste debesuota, vėjuota, apsiniaukę, lašnoja, šalta, žodžiu, sukimės geriau atgal



Vėliau nieko užfiksuoti negalėjau, gelbėjo tik telefono fotoaparatas, kuris blico nereikalavo. Tad nuotraukos bus šiektiek vėliau. Taline niūru, pučia šaltas vėjas...visi dar apsimiegoję...o aš lipu iš šilto lėktuvo, beje, kėdės kišenėlėje pamiršdamas cukraus pakelį, kurį išsaugojau tik specialiai gerdamas arbatą be cukraus Ir organizmas cukraus negavo, ir kolekcija nepasipildė Bet kai kas man pažadėjo, kad cukraus pakelį tokį patį padovanos, ar ne?

Duoda tam tikruose skrydžiuose... Skrendant į Taliną ryte tai bandelę ir arbatą


06:35 ...bet prieš dvi valandas oro uoste jau buvau

Aha, renku cukraus pakelius Štai ir tęsinys

Tiesa, šios nuotraukos bus nelabai geros, bet bendram vaizdui susidaryti - kaiptik. Ir šis pasakojimas netoks, kaip visi... Nes į Taliną skridau pailsėt (ne esmė, kad nerealiai nusivariau nuo kojų ), o ne patirt kažkokių nuotykių ar panašiai... taigi, visas dėmesys sukoncentruotas į fotografavimą ten, kur neįmanoma su fotoaparatu, galima su telefonu. Ten kur be telefono, tai su fotoaparatu, Taip ir sukausi iš padėties be išeities

Štai čia turėtų būti naktinis Vilnius, kaip jau ir minėjau.....bet čia jis supernaktinis, kadangi nesimato beveik nieko Aišku, realiai pro lėktuvo langą visas atrodo gražiau.



Lėktuve



Dar pora gražių vaizdų ir prisisegam diržus. Ruošiamės leidimuisi







Talinas mus pasitiko vat tokiu oru išorėje:



Oro uoste vyksta statybos....kaip ir pas mus prieš gerą mėnesį - važinėja kranai, viską tąso darbininkai, o mus autobusas veža link kažkokios budelės - pasirodo, ten vyksta įlaipinimas Nu jo...pereinam per statybų aikštelę, per klibančius laiptus terminalo link ir štai, vualia, mes jau viduje, kur šilta ir malonu. Tik kad tuščia. Ir pasų kontrolė uždaryta:



Pralaukiam geras 10 minučių, kol ateina apsimiegojusios muitininkės/pasų tikrintojos. O pas juos tai fainas postas - jei viskas su tavo pasu ok, durys atidaromos. Kai pereini pasienį, durys užsitrenkia ir atrakinamos tada, kai kito žmogauas pasą patikrina ir praleidžia.... Žodžiu, įdomiai ten pas juos

Bagažo atsiėmimo skyrius:



Na štai, išėjimas iš oro uosto jau šviečia žaliai priešais nosį, apsimuturiuojam, užsidedam pirštines ir patraukiam išėjimo link. Ten žmonės sustoja į eilutę ir po kelis susėda į taksi Mes padarome lygiai tą patį. Taksisto garsiai paleista Russkoje Radio - Vsio budet Chorošo ir vaizdai pro langą (beprotiški kamščiai ) pradeda šiektiek migdyti

Tęsiu tęsiu, nespėju šitaip greit

Susakęs taksistui, kad man reikia į Meriton Grand Hotel, laukiu, kol mane iki jo atveš. Atveža greit, neskaitant baisulingųjų kamščių nuo oro uosto miesto link. Pirmas įspūdis, pamačius viešbutį - tai VAU Raudonas kilimas nuo stovėjimo aikštelės iki įėjimo..... Automatiškai atsiveriančios durys... Kolonos, kilimai, padavėjai....panoraminis liftas.... Kortelė vietoj kambario rakto.. Ech, gražu
Kelios sekundės liftu ir aš jau kambary. Dar prieš tai viešbučio darbuotojui užklausus, ar kambarį duot su vaizdu į pievą, ar į senamiestį, buvo pasirinktas antrasis variantas nors tas senamiestis netaip jau ir gerai matėsi... bet svarbu, kad SENAMIESTIS



Kambarys:





Vaizdas pro langą:



Troleibusai ten tokie patys, kaip ir Vilniuje, tik skiriasi spalvos - Pas mus Rudai/Bordinė, o pas juos Baltai/Mėlyna



Tai ką, dar ankstus rytas... Vos pusė devynių. Galima truputuką ir nusnaust, nes laiko į valias. Taip ir prasnaudžiu iki 11:30. Užkandu kažkokios bulvių košės, susipakuoju į kuprinę daiktus: Skėtį, lietpaltį, pinigus, Tallin City Guide žurnaliuką ir pajudu senamiesčio link. Ilgas kelias į viršų, bet įdomus. Visų pirma, tai iš veido kažkodėl nedingsta šypsena...nesuprantu kodėl. Gal dėl to, kad vistik pavyko ištrūkti iš kasdienės rutinos ir atsikvėpti ramiai sau vaikščiojant Talino keliukais?

Gražus parkelis dešinėj, Toompea pilis kairėj, lapų krūvos priešais mane ir kūno kultūros pamoką lauke atliekantys mokinukai labai sužavi. Einu...kvėpuoju grynu oru...stebiu, kaip auklėtoja mokinukams išdalina žalias liemenes - atšvaitus (matyt, kad atskirtų savo vaikus? ). Taip ir pasiekiu kalno viršūnę

Štai vaizdai kylant į kalną:









Grooožissss.... Aleksandro Nevskio Katedra:



Parlamentas: