QUOTE(gutė pinkutė @ 2007 09 21, 10:26)
Nors pačiai darė cezarį, bet kai prisimenu tas 3 valandas sarėmių, tai man cezaris, atrodo, kaip išsigelbėjimas, aišku, labai daug baisių būtą pas mane momentų, kai leidžiant epidiūrą, prarandi samonę, kai stoja vaiko širdis, kai seselės drebančiom rankom nepastato lašelinių, o pro samonę prasibeldžia tokie žodžiai greičiau nes mes juos prarasim abu.Kai tave išvežant į operacinę, vyro klausia, jei kas kurį gelbėt.Kai atsibundi po narkožės ir visa kalatojiesi(vidinis drebulys), ir savo vaikutį pamatei tik fotoaparato objektyve, kai ateina rytas o tau jo iš kart nieks neatneša, girdi aplink verkiančius vaikus, ir nežinai ar čia verkia tavo ar ne(realiai nežinai nei kur tu randiesi nei kur tavo vaikas yra) negali pajudėt, kateteris šlapimo pulėje, ir dar visą dieną lašą lašelinės, ir dar daug visko.
Ir jei man po visų tokių išgyvenimų nors viena išdrystų pasakyt, kad aš esu negimdžiusi ar prastesnė, tikrai suplėšyčiau į gabalus.
Ir jei man po visų tokių išgyvenimų nors viena išdrystų pasakyt, kad aš esu negimdžiusi ar prastesnė, tikrai suplėšyčiau į gabalus.
Visiškai pritariu - gyvenimas po cezario - tikras košmaras


Bet labiausiai man buvo skaudu dėl to, kad negirdėjau pirmų vaiko klyksmų. O aplinkiniai daug kas pasako, kad cezaris - tai ne gimdymas. Kvaišos tos bobikės ir per daug pasikėlusios

