Kiek supertėvelis turi uždirbti?

Na, Moonte, aš ir graži ir liekna, bisky menininkė
Patiko Moontės pastaba, kad mylime žmogų už tai, kad jis yra, o ne už kažką.
Moonte, mielai pirkčiau produkciją Šaudau tas vištas kiek galiu iš pažįstamų, bet maža

ta pastaba siaip nera kazkas naujo. dar viena tokia zinau, kur irgi nebloga, ir kuria netyciom pavyksta vadovautis - reikia gyvent ne su tuo zmogum, su kuriuo gali gyvent, reikia gyvent su tuo, be kurio gyvent negali

o aš kartais galvoju - blogai juk, kad neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo...

didz nesamone. psichologijoj vadinamas nesveiku prisirisimu, jau ir taip tema i lankas, tai paoftopinsiu. mergyynos, ar niekad nekilo mintis jums, jog nemaza dali skambiu aforizmu reikia gerai perkratyt ir ismest, kenkia ir psichinei sveikatai, ir dvasiai ir visokiam kitokiam sveikumui ir laimingumui.

o su vytaute vel norisi sutikti, ir papriestaraut eleinai ir mk. jei nemyliu, tai nemyliu. man kazkaip keista ir graudu kasd vienintele meiles rusis - tarp vyro ir moters - yra pati varganiausia, suzeista nesveikai tos romantikos, banali ir tokia trapiu trapiausia. ziurekit kaip mes mylim vaikus savo, nors jie taip supjausto mum sirdi - paauglius auginanciios pasakys... ziurekit kaip mokytojai myli savo neklauzadas perejunus mokinius... o vyrasir moteris istrige infantilumo jausmuose, yr aistra ner aistros, yr ner yr ner. man liudna, kad suauge racionalios issimokslinusiom save laikancios moterys nepamasto, kad i meile reikai labai pajungti VALIA ir APSISPRENDIMA. ir tai jokiu budu meilei nepriestarauja.

as nesutikciau Given444, kad viena ir ta pacia taisykle galima taikyt visiems vyrams ir visoms moterims. vieni zmones gal sutiks su jumis, nes patys taip gyvena, o kiti nesutiks. nebus vieningos nuomones situo klausimu, kaip ir visais kitais. as pvz negaliu but su zmogum, jei man jis nemielas. jis gal pradziojo buvo mielas tarkim, bet po to nuvyle, atsalau ar dar kas atsitiko, nebeliko jausmo - tada tikrai zinau, kad tas jausmas jau ir nebeatsiras. supraskit - visokiu zmoniu buna. vienas gyvens del vaiku, del buities ir t.t., kitas negyvens. man vien mintis, kad teks but su kazkuo, kam to gero jausmo nelike, yra nepriimtina. ir ne prie ko cia infantilumas. jei zmogus laikui begant vis labiau ir labiau erzint pradeda vien savo buvimu, siulot vistiek but ir laukt, o gal atsiras ta MEILE? kazkada klauset apie drauga. su pastaruoju draugu labai ilgai bandziau save itikint kad as ji myliu (nors apskritai manau, kad nemylejau isvis), vis dar man gera, noriu but ir panasiai. patikekit, nesugebejau. tiesiog. negaliu as eiti pries save. jei visas vidus rekia, kad su juo but NENORIU, kodel turiu save kankint? gal pakuzdetumet priezasti? rimtai klausiu, sakau gal tikrai kazkoks cia nenormalumas.. bet nerandu priezasciu kodel. vardan ko?
beje, jusu aprasytos meiles vaikams ar meiles mokiniams nelabai susijusios su meile vyrams. yra ivairiu meiles rusiu. jus apraset ta kankinio meile, aukos meile. tiesa, yra tokia ir tarp vyru su moterim. pvz moteris myli savo alkoholika vyra. ir kuo daugiau jis geria, o girtas grizes namo pamusa - tuo labiau myli. nes nu del to, kad.. nes juk ir jis ja myli. nu kas kad musa, jei musa tai myli vadinas, ir moteriske toliau myli ta dieda.. Va cia jau yra kenksminga psichinei, emocinei ir net fizinei sveikatai. o noras jaustis komfortabiliai gyvenime nemanau, kad kazkaip kenktu labiau, nei pries tai aprasyta meiles rusis.
bet cia mes jau visiskai absoliuciai i lankas nuo pagrindines temos nukrypom. ir, pripazistu, offtopinu irgi baisiai daug.

na tai ir as dar leisiu sau nukrupt nuo temos. TIk viena sakini
del ko? del vaiku. Nesakau kad reikai gyventi del vaiku jeigu visai blogai, jei nesikliluoja ir jei zmogus jau erzina ilga laika. Del vaiku - verta bandyti, dar ir dar ir kiek ilgiau nei kad tu vaiku nebutu. Niekas jusu vaiku taip nemyles kaip tikras tevas. Va tik todel. Kiek ilgai verta stengtis? Nezinau. Kaip ir minejau, cia man dar neatsakytas klausimas.....tiesiog tikiu kad daugelis poru bent karta i menesi pagalvoja apie issivaiksciojima Ir kai nera bendru vaiku, tikrai nera jokios priezasties buti kartu jei nebera noro. Ziurint del kokiu priezasciu to noro nebera. Jei pvz del kazkokiu nesutarimu ar blogu kito zmogaus savybiu - tu savybiu turi visi zmones ir su kitu zmogumi taip pat bus nesutarimu. Ta reikia suvokti pries begant i kitus santykius ir nutraukiant senuosius.

Čia tema apie supertėvelio uždarbį, bet ar ne paradoksas? Mes visos (ar bent dauguma) deklaruojam, kad šeima tai dviejų žmonių sąjunga, o ne moteris priedas prie vyro. O dabar palyginkim situacijas.
1. Vyras uždirba pinigus, žmona namie. Viskas gerai, gražu ir nedrįskit sakyti, kad žmona neprisideda prie šeimos.
2. Žmona uždirba pinigus, vyras namie. Jis toks ir anoks, namo pinigų neneša.
Gal keičiam požiūrį?

negerai. Jei vyras dirba, o moteris namie - kas čia gero?

Bet ar namie = nedirba? Kad algos negauna - sutinku, bet kad nieko neprideda prie šeimos - ne. Manau tas pats tinka ir vyrui.
Žinoma, jei tas kuris namie tik gulinėja ir dejuoja ir dirbusiam visą dieną dar reikia grįžus namo antrą pamainą atvaryt tada taip jis ar ji nedirba.

Abu turėtų dirbti. O kaip jau kas nusprendžia-kiekvienos šeimos reikalas.

manau cia apie vaiku auginima buvo kalba. Nors tada moteris irgi gauna pajamas...na bent jau du metus.

Apie tai ir kalba. Bet kodėl tuomet kaikas smerkia pinigų namo nenešantį vyra? Kalbu abstrakčiai, neturėdama mintyse jokio konkretaus asmens. Kodėl tas spaudimas iš šalies - tu vyras, tu privalai būti toks ar anoks, jei tu nesi būtent toks tai tu " lūzeris" ir pan. Gal tiesiog susitaikykim su tuo, kad pasaulis įdomus savo įvairove? Jei visoms moterims patiktų vienodi vyrai tai ką tada reikėtų daryti kitokiems?
O į temą. Supertėvelis turi uždirbti tiek, kad supermama ir supervaikai būtų patenkinti, o jei nėra patenkinti reikia kažką keisti. Arba supertėvelį arba požiūrį.