Gyvenimas po vyro mirties

#145
QUOTE(nutė @ 2010 07 15, 17:16)
Šįryt lygiai 4 savaitės, kai netekau MB. Kol kas tik skaudžiau ir skaudžiau  verysad.gif  verysad.gif  verysad.gif .  Mokausi gyventi be jo, bet mes buvom be galo be krašto artimi, ir be tos antrosios pusės taip begaliniai sunku.

Stiprybes tau NUTĖ. Visas tas skausmas isgyventas. Siaubingi tie pirmi metai doh.gif Ne tik skausmas, vienatve ir liudesys, dar ir galvojimas kaip isgyventi, paciai nepaluzti, vaikus ant koju pastatyti ir kad uztektu pinigu isgyvenimui. Vat ir darosi moretis tuo laiku tvirta, aisku yra atveju, kad paluzta. Aciu dievui, kad man taip neatsitiko. Nutė linkiu nepaluzti, jei bus blogai, ar dar kas, rasyk i az, nesivarzyk, pabendrausim, gal ir geriau bus. Tik viena su skausmu nepasilik 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 16 liepos 2010 - 16:52
#146
QUOTE(nutė @ 2010 07 15, 17:16)
Šįryt lygiai 4 savaitės, kai netekau MB. Kol kas tik skaudžiau ir skaudžiau  verysad.gif  verysad.gif  verysad.gif .  Mokausi gyventi be jo, bet mes buvom be galo be krašto artimi, ir be tos antrosios pusės taip begaliniai sunku.


nute, širdele, laikykis iš visu jėgų.. žinau kaip sunku, kaip vieniša ir kuo toliau tuo sunkiau, apie antrus metus tik pradeda lengvėt, bent jau man... bet ir tai trūksta labai.. ir kaip mamakubu sako, tik nepasilik viena su skausmu.. rašyk man, jai bet kam, tik nelaikyk visko savyje...
Atsakyti
#147
QUOTE(ramune155 @ 2010 07 17, 20:31)
nute, širdele, laikykis iš visu jėgų.. žinau kaip sunku, kaip vieniša ir kuo toliau tuo sunkiau, apie antrus metus tik pradeda lengvėt, bent jau man... bet ir tai trūksta labai.. ir kaip mamakubu sako, tik nepasilik viena su skausmu.. rašyk man, jai  bet kam, tik nelaikyk visko savyje...


Parašiau, neperskaičiau ir pamačiau, kad vietoj "3 savaitės" 4 nuspaudžiau, nes užsiverkus rašiau. Kitą dieną tvarkiau palikimo dokumentus, susitikau kursiokę, sako, "tu viską padarei, ką galėjai". O šeštadienį suvokiau, kad toli gražu ne viską: neužteko proto, kad jeigu kolorektalinis Ca l. dažnai metastazuoja į kepenis arba/ir plaučius, tai reikia viską daryti, kad tie organai būtų kiek galima saugomi: geriama valančių arbatų, vengiama riebios mėsos, perkaitintų riebalų, tirpios kavos ir pan. Gal tas nieko nebūtų pakeitę, bet ...
Ačiū, Ramune, šiaip vieniša nesu, tik kad kraujo ryšiu susietų žmonių neturiu... Turiu draugių ir nuo vaikystės, ir nuo mokyklos laikų, ir nuo studijų (5 laikomės nuo II kurso, t. y. nuo 1974 m. thumbup.gif ; yra jame ir našlė, savo vyrą palaidojusi rudenį, susiskambinam), ir SM užpernai Triumfo arkos temoje susibendravęs būrelis tebesilaiko ir draugiškai mane palaiko. Bet kai > 30 metų bet kurią minutę galėjau savo sielą priglaust prie giminingos sielos, - dabar nepakeliamai sunku jausti, kad manyje miršta pusė manęs pačios verysad.gif verysad.gif verysad.gif
Atsakyti
#148
QUOTE(nutė @ 2010 07 19, 13:17)
Parašiau, neperskaičiau ir pamačiau, kad vietoj "3 savaitės" 4 nuspaudžiau, nes užsiverkus rašiau. Kitą dieną tvarkiau palikimo dokumentus, susitikau kursiokę, sako, "tu viską padarei, ką galėjai". O šeštadienį suvokiau, kad toli gražu ne viską: neužteko proto, kad jeigu kolorektalinis Ca l. dažnai metastazuoja į kepenis arba/ir plaučius, tai reikia viską daryti, kad tie organai būtų kiek galima saugomi: geriama valančių arbatų, vengiama riebios mėsos, perkaitintų riebalų, tirpios kavos ir pan. Gal tas nieko nebūtų pakeitę, bet ...
Ačiū, Ramune, šiaip vieniša nesu, tik kad kraujo ryšiu susietų žmonių neturiu... Turiu draugių ir nuo vaikystės, ir nuo mokyklos laikų, ir nuo studijų (5 laikomės nuo II kurso, t. y. nuo 1974 m.  thumbup.gif ; yra jame ir našlė, savo vyrą palaidojusi rudenį, susiskambinam), ir SM užpernai Triumfo arkos temoje susibendravęs būrelis tebesilaiko ir draugiškai mane palaiko. Bet kai > 30 metų bet kurią minutę galėjau savo sielą priglaust prie giminingos sielos, - dabar nepakeliamai sunku jausti, kad manyje miršta pusė manęs pačios  verysad.gif  verysad.gif  verysad.gif

As irgi kaltinau save, kad galejo buti kitaip. Nieko tu NUTE nekalta. Taip turejo ivykti. Zinokit dabar gyvenu (aisku po poros metu geru nuo vyro mirties) tokiu sukiu: kas ivyko, tas reiskes turejo ivykti ir nekitaip, ir lengviau daros o kai kada net ir i geresne puse. Pirmieji metai buvo baisiau uz viska, net buvau pradejusi galvoti uz ka man tai, kodel man. Vaiksciojau kaip zombis: tik i darba ir atgal. Galvojau stogas nuciuoz, nes tiek visko buvo nutike. O man dar ner kam padeti, nei mamos salia (mirusi jau buvo), nei tecio (kitam mieste gyvena), cia turiu pesesere ir pusbroli, bet tai tuscia vieta. Viska turejau pati daryti, uzsigrudinau, pasidariau "gelezine ledi". Dabar sunku man pritaikyt vyra, nes tiek ant savo peciu isnesiojau, iskentejau, tiek vyrisku darbu padariau. Nes nebuvo salia kas patartu, o dar geriau ir padetu ar padarytu. Piktys manyje uzvire tais laikais ant vyro giminiu, kurie gyvena po siolei salia, bet niekom man nepadejo. Tik buvo tokie zodziai: taip tau bus sunku doh.gif Dziaugiuos NUTE jei turi geru giminiu, turi su ko pasikalbeti. As tais laikais net supermamos salia neturejau. Niekad nesakau zmogui laikykis, kaip kai kurie nezinant ka pasakyti pavartuoja si zodi. As jo nekenciu, nes visad atsaudavau uz ko laikytis, duokit uz ko ir laikysius. Stiprybes tau dabar o laime dar ateis. Tu tikek ji tikrai pakeliui kaip ir manaja kurios dar po visko neradau verysad.gif Dar ir dabar sedziu rasau ir zliumbiu, o visgi beveik astuoni metai praejo. Turbut tokiam dalykui laikas ne riba.
Atsakyti
#149
Kai rinkau kapavietę, net nepastebėjau, kad pasirinkau prie ką tik palaidoto žmogaus, kurio pavardė nuo maniškio skiriasi tik viena galūnės raide (nors abi pakankamai retos). Norėjosi pamatyti prie to kapo artimuosius, jei jau taip supuolė. Pamačiau praėjusį sekmadienį. Užkalbinau našlę - labai malonią moterį, ir beveik netekau žado: mūsų žmonės turėjo tą patį mokslo laipsnį ir mokslo vardą, dirbo gretimuose universitetuose ax.gif Tačiau negana to, kai pasakiau savo telefoną ir vardą, paaiškėjo, kad mudvi esam bendravardės ax.gif , o aš į savo tėviškę važiuoju per jos. Ar ne perdaug sutapimų?
Šiandien du mėnesiai verysad.gif verysad.gif verysad.gif Kol kas tik sunkiau ir sunkiau darosi ax.gif
Atsakyti
#150
QUOTE(nutė @ 2010 08 24, 14:49)
Kai rinkau kapavietę, net nepastebėjau, kad pasirinkau prie  ką tik palaidoto žmogaus, kurio pavardė nuo maniškio skiriasi tik viena galūnės raide (nors abi pakankamai retos). Norėjosi pamatyti prie to kapo artimuosius, jei jau taip supuolė. Pamačiau praėjusį sekmadienį. Užkalbinau našlę - labai malonią moterį, ir beveik netekau žado: mūsų žmonės turėjo tą patį mokslo laipsnį ir mokslo vardą, dirbo gretimuose universitetuose  ax.gif Tačiau negana to, kai pasakiau savo telefoną ir vardą, paaiškėjo, kad mudvi esam bendravardės  ax.gif , o aš į savo tėviškę važiuoju per jos. Ar ne perdaug sutapimų?
Šiandien du mėnesiai  verysad.gif  verysad.gif  verysad.gif Kol kas tik sunkiau ir sunkiau darosi  ax.gif

NUTĖ praeis ir du ir trys menesiai ir ne tik menesiai ir metai ir ne vieni manau, bet jus jo nepamirsit. Sielvartas ir skausmas aprims, bet savo antrosios puses nepamirsit niekada kaip nesusiklostytu jusu gyvenimas. Sako, kas dievas neduoda zmogui per dideles nastos o tik tiek kiek jis sugeba pakelti. Ir pakelsit, aisku sunku, be galo sunku, bet gyventi reikia. Tai toks musu likimas. Dabar juoda linija jusu gyvenime, bet po juodos visad ateina balta, tik truputi kantrybes 4u.gif Kaip tik bus blogai visad rasykit, geriau savo mintys perkelti ant popieriaus lapo nei laikyti savyje.
Atsakyti
#151
QUOTE(mamakubu @ 2010 08 25, 22:17)
NUTĖ praeis ir du ir trys menesiai ir ne tik menesiai ir metai ir ne vieni manau, bet jus jo nepamirsit. Sielvartas ir skausmas aprims, bet savo antrosios puses nepamirsit niekada kaip nesusiklostytu jusu gyvenimas. Sako, kas dievas neduoda zmogui per dideles nastos o tik tiek kiek jis sugeba pakelti. Ir pakelsit, aisku sunku, be galo sunku, bet gyventi reikia. Tai toks musu likimas. Dabar juoda linija jusu gyvenime, bet po juodos visad ateina balta, tik truputi kantrybes 4u.gif Kaip tik bus blogai visad rasykit, geriau savo mintys perkelti ant popieriaus lapo nei laikyti savyje.

Vakar praėjo mano gimtadienis - pirmasis po dešimtmečių gimtadienis be Jo. Visą dieną skambėjo telefonas ir skrido žinutės, ir buvo taip nepakeliamai sunku. Su draugėm visada atšvęsdavau vėliau, ta diena buvo mudviejų verysad.gif Daugelį metų tą dieną baigdavau jį išruošti į paskaitas, o jis man dovanodavo pačius gražiausius kardelius, kokius tik rasdavo.
Šįmet labai gražią jų puokštę padovanojo Triumfo arkos būrelis per Pažaislio festivalio uždarymą. Labiausiai gelbėja dabar muzika: klausausi kiek laiko turiu ir neturiu doh.gif . Jau ima spausti darbai. Gerai, kad kolegos supratingi, betgi negaliu ilgai tuo naudotis ax.gif
Mamakubu, matau, Jūs vilnietė. Kuriame rajone gyvenat?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo nutė: 01 rugsėjo 2010 - 17:46
#152
Pradejau ir as skaityti si skyreli. Ieskau paramos, patirties, net nezinau, kaip ivardinti...

Rugpjucio 13 netekau savo zmogaus. Prakeiktas vezys ji pasiglemze, o man paliko tustuma. Visi kala buk stipri, nepaluzk, o man nuo tu zodziu vemti norisi... O baisiausia, kai bando aiskinti, kad as jauna, kad dar gyvenima susitvarkysiu. Ziauru, kai ta sako net anyta. Leistu bent gelems ant kapo nuvysti... Taip, as jauna, man dar 30 nera, bet del to skausmas nei kiek nemazesnis... O gal kaip tik sunkiau, nes esu laidojus tik mociute, o dabar iskart laidojau vyra, savo 2 vaiku teva. Visalaik rugpjutis buvo laimes menuo, vien gimtadieniai, o dabar taip isejo, kad 13 diena netekau jo, 14 diena prie jo karsto svenciau 6 vestuviu metines, 17 diena dukrytei 3 metukai suejo, o 30 diena sunelis metuku sulauke. Nezinau, kaip jaustis, kai viskas baigesi per 9 menesius nuo diagnozes. Esu pikta, noriu verkti (per laidotuves tikrai mazai verkiau, tvardziausi), bet negaliu del vaiku, jie labai skaumingai reaguoja i mano asaras. Kazkoks kosmaras... Ir kodel alkoholikai, narkomanai gyvena, o zmogus, mylintis seima, turejo ja palikti???... Nera pasaulyje teisybes...
Atsakyti
#153
QUOTE(ragana66 @ 2010 09 02, 12:29)
Pradejau ir as skaityti si skyreli. Ieskau paramos, patirties, net nezinau, kaip ivardinti...

Rugpjucio 13 netekau savo zmogaus. Prakeiktas vezys ji pasiglemze, o man paliko tustuma. Visi kala buk stipri, nepaluzk, o man nuo tu zodziu vemti norisi... O baisiausia, kai bando aiskinti, kad as jauna, kad dar gyvenima susitvarkysiu. Ziauru, kai ta sako net anyta. Leistu bent gelems ant kapo nuvysti... Taip, as jauna, man dar 30 nera, bet del to skausmas nei kiek nemazesnis...  O gal kaip tik sunkiau, nes esu laidojus tik mociute, o dabar iskart laidojau vyra, savo 2 vaiku teva. Visalaik rugpjutis buvo laimes menuo, vien gimtadieniai, o dabar taip isejo, kad 13 diena netekau jo, 14 diena prie jo karsto svenciau 6 vestuviu metines, 17 diena dukrytei 3 metukai suejo, o 30 diena sunelis metuku sulauke. Nezinau, kaip jaustis, kai viskas baigesi per 9 menesius nuo diagnozes. Esu pikta, noriu verkti (per laidotuves tikrai mazai verkiau, tvardziausi), bet negaliu del vaiku, jie labai skaumingai reaguoja i mano asaras. Kazkoks kosmaras... Ir kodel alkoholikai, narkomanai gyvena, o zmogus, mylintis seima, turejo ja palikti???... Nera pasaulyje teisybes...



Užuojauta.. tik tiek galiu pasakyt, kad turi gyvent del vaiku.. aš su 3 likau, tik tiek kad didžiosiom buvo 16 ir 15 m, mažajai 1,5..bet kapstausi kažkaip..prie vaiku ir aš neverkdavau, verkdavau duše, naktim, ant kapu kai viena nuvažiudavau
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ramune155: 02 rugsėjo 2010 - 11:40
#154
QUOTE(ragana66 @ 2010 09 02, 12:29)
Pradejau ir as skaityti si skyreli. Ieskau paramos, patirties, net nezinau, kaip ivardinti...

Rugpjucio 13 netekau savo zmogaus. Prakeiktas vezys ji pasiglemze, o man paliko tustuma. Visi kala buk stipri, nepaluzk, o man nuo tu zodziu vemti norisi... O baisiausia, kai bando aiskinti, kad as jauna, kad dar gyvenima susitvarkysiu. Ziauru, kai ta sako net anyta. Leistu bent gelems ant kapo nuvysti... Taip, as jauna, man dar 30 nera, bet del to skausmas nei kiek nemazesnis...  O gal kaip tik sunkiau, nes esu laidojus tik mociute, o dabar iskart laidojau vyra, savo 2 vaiku teva. Visalaik rugpjutis buvo laimes menuo, vien gimtadieniai, o dabar taip isejo, kad 13 diena netekau jo, 14 diena prie jo karsto svenciau 6 vestuviu metines, 17 diena dukrytei 3 metukai suejo, o 30 diena sunelis metuku sulauke. Nezinau, kaip jaustis, kai viskas baigesi per 9 menesius nuo diagnozes. Esu pikta, noriu verkti (per laidotuves tikrai mazai verkiau, tvardziausi), bet negaliu del vaiku, jie labai skaumingai reaguoja i mano asaras. Kazkoks kosmaras... Ir kodel alkoholikai, narkomanai gyvena, o zmogus, mylintis seima, turejo ja palikti???... Nera pasaulyje teisybes...

Nekeikite vėžio - bijau, jis gali būti kerštingas g.gif
Tie kalantys tiesiog nežino, ką pasakyti, nemoka paguosti, atleiskit jiems. Labiausiai anytai: žinau, ką reiškia, kai tėvai laidoja savo vaikus. Kadaise buvo tradicijos, tėvai paaugusius vaikus to pamokydavo, žinodavo, kur kada ką pasakyti, kaip paguosti, dabar viskas taip greit keičiasi, žmonės pasimetę, sutrikę... Jei galite, bent trumpam kam nors palikite vaikus ir išsiverkite, gal truputėlį palengvės, gal ir ne, nežinau, man labiausiai padeda simfoninė ir operinė muzika, - čia jau kaip kam. Su brangiausių netektimi susitaikyti visada sunku, o kartais tenka, pnz., kai žūva. Būna akimirkos. Mes nuo diagnozės iki TOS dienos turėjom 4,5 metų, visvien atrodo, kad prabėgo kaip kelios dienos. Jis niekada nekėlė klausimo - o kodėl man (sakė, pasaulis yra toks, ir tiek, matyt, tame ir atsakymas, kad teisybės nėra, beje, ir niekada nebuvo), laikėsi be galo kietai ir įpareigojo mane, - o man va nesiseka verysad.gif
Atsakyti
#155
Mano zmogus irgi laikesi tvirtai... Jis tikejo, kad vezi iveiks, ir as tuo tikejau... Ejau kryziaus kelius melsdama stebuklo ir iki paskutines dienos jo laukiau... Vilti praradau ketvirtadienio popiete, o penktadienio ryta jis isejo... Ir isejo tikedamas, kad pasveiks. Gal todel as jauciuos rami, kad tikrai padariau viska, kas nuo manes priklause, kad jis pasveiktu. Ir tikrai zinau, kad jam ten geriau ir man visiskai vienodai, kad man sirdis plysta, kad skauda. As istversiu, nes jau ipratau pamirsti save ir gyventi del kitu... Bet skaudziausia yra del vaiku. uz ka??? Kodel??? Ir liudniausia, kad tevelio jie neprisimins, o jis buvo nuostabus...
Atsakyti
#156
QUOTE(ragana66 @ 2010 09 02, 12:29)
Pradejau ir as skaityti si skyreli. Ieskau paramos, patirties, net nezinau, kaip ivardinti...

Rugpjucio 13 netekau savo zmogaus. Prakeiktas vezys ji pasiglemze, o man paliko tustuma. Visi kala buk stipri, nepaluzk, o man nuo tu zodziu vemti norisi... O baisiausia, kai bando aiskinti, kad as jauna, kad dar gyvenima susitvarkysiu. Ziauru, kai ta sako net anyta. Leistu bent gelems ant kapo nuvysti... Taip, as jauna, man dar 30 nera, bet del to skausmas nei kiek nemazesnis...  O gal kaip tik sunkiau, nes esu laidojus tik mociute, o dabar iskart laidojau vyra, savo 2 vaiku teva. Visalaik rugpjutis buvo laimes menuo, vien gimtadieniai, o dabar taip isejo, kad 13 diena netekau jo, 14 diena prie jo karsto svenciau 6 vestuviu metines, 17 diena dukrytei 3 metukai suejo, o 30 diena sunelis metuku sulauke. Nezinau, kaip jaustis, kai viskas baigesi per 9 menesius nuo diagnozes. Esu pikta, noriu verkti (per laidotuves tikrai mazai verkiau, tvardziausi), bet negaliu del vaiku, jie labai skaumingai reaguoja i mano asaras. Kazkoks kosmaras... Ir kodel alkoholikai, narkomanai gyvena, o zmogus, mylintis seima, turejo ja palikti???... Nera pasaulyje teisybes...

cia tik siaip, pamastymui pasakysiu.Dievui irgi reikia geru sielu,o tuos puolusius palieka vis laukdamas kol pasitaisys, o jei vis nepasitaisys - ateis ir taip laikas jiems pas ji ateiti.Skaudu ir sudetinga,kai tenka laidoti brangu ir mylima zmogu.Visdelto turime dekoti Dievui uz tai ka turime.Pazvelkite i situacija is dar labiau sunkesnes situacijos, gal tai suteiks didesnes stiprybes.
Atsakyti