Gyvenimas po vyro mirties

Labuka. Zinok visada mums atrodo, kad kaip tik sunkus darbai tai mes vienisos pasijuntam dar ir bejeges. Taip jau yra. O su masina pasitart reiktu su tais kurie nusimano. Man ir taip buvo, jau servisiukai melzia pinigelius, juk jiems nesvarbu kas tu ir kaip tu gyveni. Kokiu draugu vyriskos lyties neturi? Nors as ir turejau bet tik dar labiau i soka ivare po mano padarytos avarijos. Bet iseitys vis tiek yra. Viskas bus gerai Kaip visad paverksim prie lango, paprasysim dievulio pagalbos ir pirmyn, gyvenimas eina.

Svainis nusipirko važiuojantį Fordą už pusę tiek, kiek aš išleidau pavarų dėžės remontui. Tai vyksta tam, kad kuo ilgiau neatsitiestume, nebūtume išdidžios: Aš galiu Aš pati. Kad dar skaudžiau kiekvienam žingsny jaustume, kaip mums jų trūksta
Šiandien išlydėjo kaimyną. Nieko asmeniško. Pažinau tik iš matymo. Išgirdau dūdas. Instinktyviai delnais užsidengiau ausis ir verkdama bėgiojau po kiemą ieškodama kur pasislėpti nuo to garso. Kaip višta nuo lietaus. Susigūžiau šiltnamy. Girdėjau vistiek...
Perlipau per save ir nuėjau palydėti...

Ragana66,esat labai tvirta ir savarankiška,bet leiskit kitiems Jums padėti. Juk ko gero rastumėt kokį šeimos draugą,draugės vyrą ar giminaitį,kuris išmano apie automobilių remontus.Gal nepavyks už dyką prasisukti,bet bent jau žinosit,kad nepermokat ir darot tai kas būtina.
Visada buvom su vyru duodantys,bet ne imantys.Po jo mirties išmokau "nusiimti karūną"...

Taip, Rene0, net svetimų išėjimai mus paliečia kitaip. Jūs teisi, kad palydėjot...
Man buity lengviau, nes Mano Žmogus tuo neužsiėmė visai. Nevairavo. Mašinos meistriukas - Jo klasioko (dabar taip pat a. a.) vienos iš mylėtų moterų sūnus. Patikimas, protingas, toks amžinai besišypsantis. Keičiant ratus viską patikrinantis ir sutvarkantis (išskyrus kėbulą, čia jau skaudi tema) ir paimantis mažiau nei galėtų netgi iš manęs. Visi buto tvarkymai - ką tik minėto prestižinio ekonomisto reikalas . Užtat tekstai tekstai - dabar reikia po išrašus ir kitus užrašus pasiieškoti - vėl visur jo pastabos, redagavimai, įvairių temų apmatai, paskaitų planai. Reikia rašyti, negaliu, akys užtinusios.
Šiandien važiavau į kapines, norėjau kryžių sutvarkyti prieš metines. Tai užplaukė toks debesiukas, 2 minutes palijo, - bet darbą sugadino. Vienintelė paguoda, jog parvežiau dvi senutes, kurias lietus užklupo prie pat mano mašinos. Jos buvo labai pavargusios ir dėkingos, kad nereikėjo eiti puskilometrio iki autobuso. Neturėdama artimųjų, bent taip stengiuosi įprasminti savo buvimą šičia
Beje, kur rašiau kažkada, kad beveik bendrapavardį palaidojo, dabar prieš metines sukrovė ant to kapo granito už kokius 12 tūkst. Paminklinė plokštė maždaug pusantro metro ant pusantro, didžiausia visame kvartale. Kas ten taip sumąstė? Šiaip moteris miela, kukliai atrodanti, nemaniau, kad tokia didybės manija apsireikštų. Gal jai atrodo, kad taip savo meilę išreiškia? Kiek kalbėjom, sakėsi labai mylėjusi, nebuvę susipykę, matėsi, kad jai labai skauda. Bet visvien negalėsiu pagirti, kai susitiksim, atsiprašysiu, sakysiu, tiesiog skoniai skiriasi. Esu visiškai nekonvencionali Ką Jūs tokiu atveju darytumėt?

Kiekvienas savaip iš proto kraustosi. Ir tam turi pilną teisę. Jūsų vietoj susilaikyčiau nuo komentarų. Nebent ji pati klaustų jūsų nuomonės.
Kapo kaimynai, palaidoję vienturtę dukterį, kasdien, šviežiom rožėm kapą nukloja. Dešimtys žvakučių. Angelėliai. Per visą žiemą. Žinai, kaip mano draugė, t.p. kapo kaimynė pakomentavo? DIZAINERIAI...
Niekada taip nepasakyčiau.

Būtent, kad paklaus. Esam važiavusios į kapines kartu, buvusios prie kitų šeimos kapų, bet ten paminklai kuklesni. Ir tai reikėjo žodinės ekvilibristikos, kad ir Jos neužgaučiau, ir nesumeluočiau prieš save. Jūsų paminėtas žodis sarkastiškas, niekad taip nesakyčiau, bet nuo vaikystės auklėta, kad pagarba ir atminimas dažniausiai atvirkščiai proporcingi užritinamų akmenų dydžiui, negaliu savęs pakeisti. Negaliu išduoti Savo Žmogaus, su kuriuo begalę kartų kalbėta, kad 2 metrų aukščio akmuo ar dvi sukryžiuotos smilgos dvasiškai reiškia visai tą patį. Labai noriu tas smilgas apgyvendinti ant paminklo, ir kol jį kuriu mintyse, tol ir nestatau.

Karūną daugeliu atveju jau nusiėmiau, ypač tose srityse, kur nieko nesuprantu. Matyt, problema pačiame automobilyje. Prieš vyro išėjimą mąstėm jį pardavinėti, nes jau tuomet buvo paskaičiuotas remontas, kainavęs astronominius pinigus. Bet Jis išėjo, o aš nusprendžiau, kad pati nesugebėsiu parduoti, o paskui nusipirkti kito, be to, ir ratų nuolat reikėjo, tai pasirinkau remontą. Pas savo pusbrolį... Kainavo penkis tūkstančius... Dabar remontavau pas draugės draugą - irgi pažįstamas. Vėl pusantro... Mano žmogui paminklas mažiau kainuos nei mašina... Nemanau,kad žmonės mane išdūrinėja, paprasčiausia mums nesiseka. Kai perki naudotą mašiną, kad ir ketverių metų senumo, vistiek žaidi loterijoje.. O loterijoje man nesiseka - nei gyvenime, nei Teleloto...

Ant savo žmogaus kapo aš pastatysiu paminklą - suskilusią perpus širdį. Nes aš taip jaučiuosi... Uošviai buvo sužavėti idėja - taip subtilu, taip teisinga, būtinai tokį ir statom... Palaikymas pasibaigė, kai sužinojo kainą. Paminklą statau aš viena (dar Jo brolis nežymia dalim prisidėjo), o Jo tėvai net nebeklausia. Ir šiuo atveju karūnos tikrai negaliu nusiimti ir paprašyti. Jei meilė, gedulas demonstruojamas dėl aplinkinių, jei nėra noro prisidėti prie paskutinės dovanos, tiek to... Gal anūkai neturės naujų rūbų, gal mažiau žaislų bus, bet mums brangiausio žmogaus kapą mes sutvarkysim...

Sveikos

Apie paminkla... paminkla stačiau viena.. toki koki mes su dukrom sugalvojom.. .. be jokio finansavimo iš kitos puses.. tvarkau irgi tik aš su vaikais.. Tevai tik atvažiuoja žvakute uždegt.. nu ir nejaučiu jokiu nuoskaudu.. mano žmogus.. mano vaiku tevas.. gal ir kapaviete bus mano..

Apie mašinas.. loterija vis tik.. aš po vyro netiekties nusipirkau.. ačiu D.. važiuoja.. negenda

Sako, man jokio skirtumo, ar juodą duoną valgyt, ar juodus ikrus. Tai kodėl valgai juodus ikrus?- klausia kolega furšete. Nes man tas pats.
Na, jeigu visiškai tas pats, tai ir judviejų pokalbis nebus sunkus. Tiesiog įvyniosit į vatą, kad jums patinka truputį kito stiliaus ir tiek.
Pavydžiu jums, kad galit pastatyti paminklus savo žmonėms. Kad ir kiek jie kainuotų. Mane nušalino nuo tolesnių veiksmų dar per laiduotuves. Kai pamatė, kad vokelių pakaks ir dar liks, už viską, kas reikalinga jau sumokėjau savo lėšomis, neliesdama jo santaupų, o palikimas vertas dėmesio, pareiškė: mes perimam. Paminklą statysim patys. Nieko nedaro. Mielai pastatyčiau pati, juolab, kad užsirašiau kapo prižiūrėtoja ir ketinu čia laidotis. Jei pastatys kurią dieną, kaip dievą myliu, tokį, kad mano nei vardo raidė netilptų.
O aš iškaldinčiau drugelį- pomirtinio gyvenimo simbolį, nutūpusį ant kryžiaus peties. O jūs neatsisakykit smilgų. Tai labai gražu ir savita. Nesiduokit meistrų atkalbama ir niveliuojama,- jiems visada lengviau tiražuoti.

Papildysiu pati save.
Tie dideli paminklai tarnauja kaip orientyrai. Kad atsekčiau kokio giminaičio kapą (savo žmogaus niekada nepamirši), visada įsidėmiu kokį orientyrą- čigono antkapį (jie tradiciškai dideli), ar kokį koplytstulpį. Tuos, kurie išsiskiria. Užsieny, kur viskas vienoda, ieškai skaičiaus. Šalimais palaidotas jaunas čigonas. Laukiu gražaus architektūrinio sprendimo. Jūsų minimas antkapis gal kam pasitarnaus kaip kelrodė. Kodėl gi ne?
Vaikams pareiškiau, kad mane laidotų su kokio dizainerio suknele. Dabar visos iš to pačio "štukyno". Ponas Dievas turbūt sunkiai atskiria. Mano močiutė pasimirė pernai, sulaukusi 92m., bet jau nuo 40-ties kandis lesino savo įkapėm. Ką žmonės pasakys. Aprengė iš biuro, kaip ir dera. Ir šventintos vaškinės žvakės. Ką jau ten. Susiraičiusios. Dabar baltos eina. O gal tai sava žmogui?
Mano vyras kardioreanimacijoj buvo priverstas apsivilkti sportines kelnes. Jautėsi pažemintas. Jis niekada jų nemėgo, nuolat buvo pasitempęs, dėvėjo tik klasikines ar džinsus. Ir tik baltinius. Juos aš jam vilkau iki paskutinės dienos.
Prieš uždengiant karstą nukirpo virvutes, kurios atstojo batraiščius ir buvo surištos į krūvą. Surištom kojom prieš Dievo teismą negalima, klapsinčiais batais- prašom. Pasigailėjau anksčiau neatkreipusi dėmesio. Negi gražiai batukų užrišt nebeįstengiam? Varstukų už pora litų gaila? Žinau, kad nereikia, bet kodėl nepadarius visko iki galo žmoniškai...

*Mes turim kitą kelrodį - šoninius vartelius, po to nedidelio mokamo sklypelio numerį. Na, tegu bus trečias.
** Tėtį palaidojau su kostiumu prakąsta apykakle, bet nugaros pusėj Užtat su prancūzišku . Bet tai buvo 1994 metais, tiesiog negavome nupirkti. Dėl savęs kol kas niekuo nesirūpinu, tik preliminarų testamentą surašiau (mašina gi važinėju, neduok Dieve ko). Drabužiais nelabai gyva rūpinuosi, juo labiau po mirties, nuogos gi nelaidos (o palaidot vis vien kažkam teks).
Iš senų istorijų. Mano promočiutė po insulto išgulėjo paralyžiuota 8 metus. Buvo visos įkapės ir karstas paruošti. Močiutė į karstą supylė žirnius, kad vaikai nesuvalgytų. ... sėklai neliko, suvalgė.
***Mano žmogus į paskaitas nėra nuėjęs kitaip, tik su kostiumu ir kaklaraiščiu. Vieną savo bendrakursį, šiaip neprastą dėstytoją ir visai gerą žmogų niekino iki paskutinių dienų, nes į Universiteto katedrą per vasaros atostogas buvo atsivedęs šunį. Prašė, kad neleisčiau kalbėti prie jo kapo, manęs nieks neklausė, bet ir šiaip nekalbėjo. Užtat už nekrologą jau aš iki paskutinės savo gyvenimo dienos neatleisiu.
Keistai gyvenimas vartojimo jūroje keičiasi. Prekių daugėja, o visa - prastėja, primityvėja. Žmonių santykiuose - dar blogiau. Susivokimo, kas kur tinka, nerasta, empatijos stoka begalinė.
Buvau kapinėse, perdažiau medinį kryžių, ilgai galvojau - keisti gėles ar ne, bet gaila našlaičių - vieni žiedai.

*Mano brangusis vaikystėje su geriausiu draugu irstėsi Lūkšto ešere...karste, kurį pagyvenusi kaimynė buvo įsigijusi iš anksto. Sakysit, šventvagystė? O ne! Tai gyvenimas - mirties priešprieša. Kam juodos dienos laukimas, o kam - žvejyba. Ir taip pažvelgti sugeba tik vaikai. Kaskart, tai prisiminusi, šypteliu.
**Aš irgi dar neroviau našlaičių. Niekaip nesuprantu tokos filosofijos. Žydinčias gėles...