QUOTE(Rene0 @ 2011 06 22, 19:32)
Papildysiu pati save.
*Tie dideli paminklai tarnauja kaip orientyrai. Kad atsekčiau kokio giminaičio kapą (savo žmogaus niekada nepamirši), visada įsidėmiu kokį orientyrą- čigono antkapį (jie tradiciškai dideli), ar kokį koplytstulpį. Tuos, kurie išsiskiria. Užsieny, kur viskas vienoda, ieškai skaičiaus. Šalimais palaidotas jaunas čigonas. Laukiu gražaus architektūrinio sprendimo.

Jūsų minimas antkapis gal kam pasitarnaus kaip kelrodė. Kodėl gi ne?
**Vaikams pareiškiau, kad mane laidotų su kokio dizainerio suknele. Dabar visos iš to pačio "štukyno". Ponas Dievas turbūt sunkiai atskiria. Mano močiutė pasimirė pernai, sulaukusi 92m., bet jau nuo 40-ties kandis lesino savo įkapėm. Ką žmonės pasakys. Aprengė iš biuro, kaip ir dera. Ir šventintos vaškinės žvakės. Ką jau ten. Susiraičiusios. Dabar baltos eina. O gal tai sava žmogui?
***Mano vyras kardioreanimacijoj buvo priverstas apsivilkti sportines kelnes. Jautėsi pažemintas. Jis niekada jų nemėgo, nuolat buvo pasitempęs, dėvėjo tik klasikines ar džinsus. Ir tik baltinius. Juos aš jam vilkau iki paskutinės dienos.
Prieš uždengiant karstą nukirpo virvutes, kurios atstojo batraiščius ir buvo surištos į krūvą. Surištom kojom prieš Dievo teismą negalima, klapsinčiais batais- prašom. Pasigailėjau anksčiau neatkreipusi dėmesio. Negi gražiai batukų užrišt nebeįstengiam? Varstukų už pora litų gaila? Žinau, kad nereikia, bet kodėl nepadarius visko iki galo žmoniškai...
*Mes turim kitą kelrodį - šoninius vartelius, po to nedidelio mokamo sklypelio numerį. Na, tegu bus trečias.
** Tėtį palaidojau su kostiumu prakąsta apykakle, bet nugaros pusėj

Užtat su prancūzišku

. Bet tai buvo 1994 metais, tiesiog negavome nupirkti. Dėl savęs kol kas niekuo nesirūpinu, tik preliminarų testamentą surašiau (mašina gi važinėju, neduok Dieve ko). Drabužiais nelabai gyva rūpinuosi, juo labiau po mirties, nuogos gi nelaidos (o palaidot vis vien kažkam teks).
Iš senų istorijų. Mano promočiutė po insulto išgulėjo paralyžiuota 8 metus. Buvo visos įkapės ir karstas paruošti. Močiutė į karstą supylė žirnius, kad vaikai nesuvalgytų. ... sėklai neliko, suvalgė.
***Mano žmogus į paskaitas nėra nuėjęs kitaip, tik su kostiumu ir kaklaraiščiu. Vieną savo bendrakursį, šiaip neprastą dėstytoją ir visai gerą žmogų niekino iki paskutinių dienų, nes į Universiteto katedrą per vasaros atostogas buvo atsivedęs šunį. Prašė, kad neleisčiau kalbėti prie jo kapo, manęs nieks neklausė, bet ir šiaip nekalbėjo. Užtat už nekrologą jau aš iki paskutinės savo gyvenimo dienos neatleisiu.
Keistai gyvenimas vartojimo jūroje keičiasi. Prekių daugėja, o visa - prastėja, primityvėja. Žmonių santykiuose - dar blogiau. Susivokimo, kas kur tinka, nerasta, empatijos stoka begalinė.
Buvau kapinėse, perdažiau medinį kryžių, ilgai galvojau - keisti gėles ar ne, bet gaila našlaičių - vieni žiedai.