Taip, Sigute, spalvelės pablunka, lieka daugiau žinojimas, kad tai sanpaulijos džiovintas žiedelis. Bet šįsyk mėginu kitaip. Savo "Luisianos" žiedelį pirmiau apdžiovinau tiesiog taip, ant stalo, o paskui į knygą įkišau. Tik yra viena bėda: kad žiedelis dar būtų gražus, reikia skinti, neleidus jam visai sudžiūti ant žiedynkočio ir nuvysti, o taip elgtis gal truptuį ir gaila, barbariška, kaip sakai? Na, neskinu tik prasiskleidusio, kai jau ima akivaizdžiai glebti ir vysti, tik tada.
Parodysiu foto, kai bus nors kiek daugiau ir išvaizdžiau, gerai? Bet idėjos nepametu.
Rena, mano vyras visur ir visada yra supratingas, tačiau kalbant apie gėlytes, na, žiūri, kas čia vyksta, mano turbūt, ai, tradicinis "paplaukimas", vis tiek kada nors praeis. Kelias teritorijas, man užsizyzus, užleido. O dėl bendro konteksto: nieko naujo po saule, džiaugiuosi, kad kenčia ir pakenčia.