Svečių vaikai sulaužė mūsų žaisliukus :(

kaip lengva pasakyt,kad maži,nesupranta,netyčia...

pamaniau, kad tarp "mazi, nesupranta" ir "netycia" - yra skirtumas. juk galim priimti, kad vaikai zaislus sulauze netycia - visiem pasitaiko, o ir zaislu buna visokiu, daznai prastos kokybes, kurie labai lengvai luzta... taciau "netycia" juk nereiskia, kad uzsimerkiam ir nematom, kas atsitiko. "netycia" reiskia, kad suprantam - vaikas tai padare ne is piktos valios, ne bloga noredamas. manau, tiesiog pakaktu atsiprasyti ir drauge su vaiku imtis veiksmu, kad padaryta zala butu atitaisyta.

tuo tarpu "mazi, nesupranta" - visai kitas dalykas. taip sakydami apskritai nusiimam bet kokia atsakomybe tiek uz vaiko, tiek uz savo veiksmus... ir vaikas lieka tarsi koks nelieciamas, protiskai neigalus - ka is tokio paimsi... toks visiskas suaugusiuju bejegiskumas - o gal abejingumas?

manau, butent apie tai ir bande pasakyti teta33...

Teta33, jus mane stebinate

Taip , tai ir norėjau pasakyti .

O ne paprasčiau vaikui tiesiog paaiškinti, kad mes žaislų nelaužome (nepriklausomai nuo to, savi jie ar svetimi), su jais žaidžiame? Jei imsime laužyti savo vaiko žaislus, kaip pavyzdį, kad to negalima daryti, ko pasieksime? Kai kas nors sulaužys vaiko žaislą, tai jis galės eiti ir sulaužyti skriaudėjo nuosavybę? Sakote, kad ne apie kerštą kalbate, bet pavyzdys tai, mano nuomone, kaip tik to moko. Gal tiesiog imkime ir su vaikais kalbėkimės...
Juk kai vaikas pastumia ar užgauna kitą, nebėgame namo jo stumdyti, kad suprastų, kaip nemalonu ir skauda. O sakome, kad taip nedera daryti, pasakojame apie kito vaiko jausmus, draugiškumą ir t.t. Bent jau aš taip darau...
Juk kai patys neturėdami piktų kėslų padarome žalą kitų asmenų turtui - atsiprašome ir kompensuojame, o ne gadiname savo tokios pat vertės turtą. Tai kodėl su vaikais turėtume elgtis kitaip?

As vislaik atejusi i svecius stebiu, kad mano vaikas nelauzytu zaisliuku, sykiu ir perspeju ji, tai jis tik gal koki nekokybiska zaisliuka gal yra sulauzes, bet ne spiceliai. Kai pas mus ateina jaunesni vaikuciai, tai zaisliukus, kurie greiciau luzta padedu auksciau, ir karts nuo karto pasiziuriu ar zaisliuku nelauzo.

Ir iš savo, ir ne tik, patirties, galiu pasakyti, kad mes mes per daug visko bijome. Bijome įžeisti. Bijome įžeisti mažą žmogiuką, bijome įskaudinti jo tėvus, bijome likti neteisingai suprasti ir atstumti aplinkinių; bijome sakyti nemalonius, mūsų vertinimu, dalykus, nes vėlgi bijomės, kad nepavyks jų pasakyti pašnekovui priimtinai ir suprantamai. Mes neišdrįstame pasakyti: atsiprašau, bet aš nenoriu su tavimi susitikti, nes man nepriimtinas tavo elgesys, požiūris į gyvenimą, skiriasi mūsų gyvenimo vertybės. Bijome nemalonių pokalbių, bijome išsiaiškinti. Mes tiesiog bandome pabėgti nuo situacijos, kankinamės, sukame galvą ieškodami kaip išsisukti, švelnesnių žodžių, dažniausiai pasakome "aš neturiu laiko", arba ignoruojame žmogų, kol jis pats supranta, kad yra nepageidaujamas (ir pati esu taip dariusi, žmonėms gal po pusės metų kilo įtarimas, kad mandagiai, bet atmetami visi jų pasiūlymai susitikti - tada teko susiimti ir į tiesų klausimą atsakyti tiesiai, kas nepatinka; keista, bet mane suprato, išsiaiškinome ir toliau bendraujame). Uždavus sau klausimą "kodėl mes taip elgiamės?", tikriausiai atsakytume "nenoriu skaudinti žmogaus", bet vėlgi - ar būtinai jis bus įskaudintas? Kokie tikimybė, kad mus neteisingai supras? Kodėl mes taip bijomės "nepatogių" situacijų? Patys sukuriame sau problemas, bijome likti atstumti, nesuprasti, vieni ir t.t. Taip stengiamės visiems įtikti ar įsiteikti ir taip pasielgę kaltiname bei graužiame save, vėl suteikę progą savimi naudotis, negerbti. Mano atveju tas "gerumas" atsisuko prieš mane pačią, reikėjo laiko suvokti, kad visada reikia visų pirma žiūrėti savo interesų ir rūpintis savimi. O ne ką apie mane galvoja, kaip vertina, patinku aš kažkam ar ne. Nepatinku - valio, problema galbūt visai ne manyje, o netinkamuose žmonėse aplink. Bus, kas priims tokią, kokia esu. Nesakau, kad turiu eiti per gyvenimą per kitų galvas ir stumdydamasi alkūnėmis, bet - ar ne per daug galvojame apie kitus ir pamirštame save? Juk absurdiška, kad auka dar turi ieškoti mandagių žodžių skriaudėjui pasakyti apie patirtą skriaudą Taip kad jei matom, kad kažkas nesivargina galvoti, kaip jausis mano vaikas, kaip jausiuosi aš, kodėl aš turėčiau galvoti, kaip jausis kažkas, kam nusispjauti į aplinkinius? Per savo amželį pastebėjau, kad tie, kas nesuka sau galvos kaip čia mandagiau pasakius, kad kažkas stovi užmynęs jam ant kojos, gyvena geriau už tuos, kas savo laiką eikvoja sukdami galvą, kaip čia neįžeidus aplinkinių. Ok, įžeidei, esi neteisus, nesunku atsiprašyti. Sorry, gal nerišli išėjo mano tirada, bet visa šita diskusija sukėlė tokių minčių, kad labiau vertinkime save, labiau gerbkime, pasitikėkime savimi ir savo teisumu, o ne graužkimės ir nešiokimės metų metus savyje giliai nukištas nuoskaudas
Papildyta:


įdomu būtų tą temą paskaityti o prie tų jūsų citatų puikiai tiktų posakis ""Neturėk 100 draugų, bet turėk naglą snukį"

visada vykdama į svečius aptariu su vaikais,kaip jie turėtų elgtis.
Taip pat ir priimdama namie paaiškinu,kad reikia būt maloniems,dalintis žaislais ,padėkot už dovanas.Bet paskutinį punktą pridėjau tik kai pati pasijutau nemalonioj situacijoj:keturmetis draugės sūnus,gavęs dovanėlę(nepigią-knygą ir žaidimą)numetė juos,pasakęs,kad tai jam nereikalingi ir neįdomūs šūdai...Jo niekas nesudraudė, niekaip nereagavo.Pasijutau bjauriai ir tikrai buvo gaila vėjais paleistų pinigų kruopščiai rinktai dovanai.
Reikėjo pačiai ką nors sakyt?Bet ten vaikas reikalaudamas dėmesio tol spardo motiną,kol ta neiškentus viską meta ir tenkina vaiko įgeidžius,kurie atsiranda tik tada,jei namie yra svečių,ar ji pradeda kalbėt telefonu-kitu atveju mamos nelabai reikia.

o tai ką pati draugė sako apie tokį vaiko elgesį? Sesės draugės panašios problemos baigėsi pasisamdžius patyrusią auklę Su vaikais, aišku, būna tokių situacijų, kai jie pasako, ką iš tikro galvoja apie dovanas, nes dar nemoka slėpti savo minčių arba suvaidinti laimingą. Būna, kad juokinga, būna, kad skaudu. Teko susidurti Tad galvoju, kad planuojant pirkti ką nors brangiau, gerai būtų su vaiko tėvais pasitarti, - gali būti, kad vaikas panašų daiktą jau turi arba jį labai nudžiugintų visai kitas žaislas. Aišku, aklai vykdyti užgaidų nereikia, bet taip galima apsidrausti ir save, ir vaiką nuo nusivylimo

Dievulėliau... atrodo, kad Ming išsakė mano jausmus ir mintis, o Skiautelė pateko į identišką situaciją... Šiandien pradėjau mokintis būti tiesmuka. Draugės vaikas pripuolęs ėmė laužyti mano tv, kai jam mandagiai pasiūliau eit.. piešti. Ir draugė neįsižeidė, ir aš padariau pirmą žingsnį, kad apginčiau savo teritoriją.
Sunku pamiršti savo gerą auklėjimą, sunku perlipti per save ir nebebijoti įskaudinti kažką, kai tas kažkas lipa per tave ir skaudina. Taip pat nerišlus tekstas...

As tai manau kad si tema truputi pervertinta vaikai maximum pora savaiciu pasidziaugia nauju zaisliuku, o po to ziurek jau ir nebeidomus, ypac jei zaisliuku turi daug