QUOTE(Subjektyvi @ 2012 01 07, 11:39)
Tikrai kad gražiai

Mūsų vaikystė buvo kitokia. Ir dėl to kartais apima liūdesys ir gailestis. Nesaugumo jausmas, kurį atnešė Nepriklausomybė, yra didžiulis blogis. Ir susvetimėjimas. Tik savo urve žmogus jaučiasi saugus.
Na, į politines diskusijas nenorėčiau veltis ir ne vieta čia, bet žinau tik tai, kad gatvėje įvairūs žmonės gyveno. Nuo TSKP įtakingų veikėjų, žymių menininkų ir sportininkų iki visai pilkų žmogelių ar pijokėlių. Bet visi suaugę vieni su kitais sveikinosi, bendravo, nors ir žinojo, ką su kuo kalbėti ir ko ne. Baimės ir įtampos buvo daug, bet vieni kitiems reikalingi buvo. Bėdoj ar ligoj padėdavo, pinigų vieni kitiems skolindavo

Prisimenu, kaip tėvai kažką šventė su kaimynais (gal naujametį

), o tėvukas čerką pakėlęs ir sako: Nors Komunistas, rupūže, esi, bet kaimynas tai geras! :lotuliukas Mums, vaikams, tokie dalykai nerūpėjo, visi kartu žaisdavom. Vieni vaikai siuntinius iš Amerikos gaudavo (kaip jiems tais laikais pavykdavo, tai nesunku nuspėti

) Išnešdavo į gatvę pakuotę skaniausiai kvepiančių kramtoškių

braškutės, avietėlės visokios (be Paršiuko Čiuko nematę tokių buvom

), tai dičkiai su peiliuku perpus pjaustydavo ir dalindavo

Kai pamatėm Jo Jo pirmą kartą (prieš 30 m tai buvo

), tai vieną dieną pas vienus namuose būdavo, kitą dieną pas kitus. Kol ratą apsuko- nekas iš jo teliko

O geriausiai, tai kaip džinsus firminius LEWIS visa gatvė nešiojo

Tiesiog garbė buvo juos apsimauti

Ir man teko, nors jau 10 metų jiems turbūt buvo, po mano brolio man pagal eilę atiteko

Visai sulopyti, nutrinti, bet ORIGINALŪS LEWISAI IŠ AMERIKOS

Ne bet kas gali tokius dalykus suprasti. O gal būtent todėl ir aš nesuprantu tragedijos dėl sulūžusio žaislo šiais laikais, kai parduotuvės visko pilnos ir vaikams jau tik mėnulį nukelt tetrūksta...