Paskaitinėjau kaikuriuos posmus ir nusprendžiau parašyti, nors aš pati ne į temą (bo vyro/sugyventinio/diedo neturiu

), bet apėmęs kūrybinis įkvėpimas spiria

O jei į temą... mano tėvas panaši persona, kaip daugumos besibėdavojančių, o mano mama, kaip ir dauguma besibėdavojančių, elgėsi panašiai - bambėdavo, prašydavo, reikalaudavo, pykdavosi... galų gale išmoko apsieiti be jo pagalbos (ir visus namus laikyti ant savo pečių), o galiausiai liko tik abipusis nusyvilimas ir nuoskaudos.
O dabar iš savo bokšto... Ne vieną nervų ląstelę galimą sugadinti tikintis, kad kas atliks darbą, kurio pati nesugebi/nenori atlikti. Va, aš neturiu ko prašyti, kad padarytų darbus, jei nepasidarysiu, bus nepadarytą. Tiesa, kai gyveni su kitu žmogumi nesinorėtų visų darbų daryti vienai. Bet kam ta prievartą?
Varva čiaupas, vonios plytelės nukrito, spintelės durelės sulūžo. Paprašėt vyro, bet jis neprisiruošė - išsikvieskit meistrą. Sumokėsit pinigus, darbas bus padarytas, nervai sutaupyti. Tiesa, meistrui sumokėjot daug pinigų, tai kurį laiką vyrui pietums kepsnių jau nekepsit

nereikia pykčių, juk paprasta matematika - meistrui pinigus atidavėt, pietum tik dešrelės
Kojinės mėtosi vidury kambario, kai šluosit grindis sušluokite ir jas ir, aišku, padėkite kur ir kitas šiūkšles

tik be pykčių...
apsimeskit dažniau kvailelėmis nesuprantančiomis kas vyksta ir mažiau užsikraukit sau ant galvos rūpesčių... mažiausiai ką laimėsit - sveikus savo nervus