Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

Įsiklausyk: kaip skamba laiko pakrašty
Pirminiai muzikos garsai,
Lyg lengvo vėjo iš Anapus atnešti
Dainuojančių vaikų balsai.

(Vytautas Mačernis)

Tiesiog dabar, kai dūšia taip laukia pavasario ir saulės, bandau pakelt savo nuotaiką šituo ketureiliu.

dievinu eiles
Papildyta:
Prisimink mane tokia: arogantišką ir pasipūtusią. Verkiančią ir besijuokiančią. Prisimink mane kaip žmogų davusią gero ir blogo, tokią, kokios neturėsi niekada, tokių kaip aš žemėje nera... O prisiminti reikia, branginti tai kas praėjo,kas niekada nesugrįš... Galbūt pasaulyje kažkam būsiu reikalinga labiau, kažkam kas laukia manęs, kas priglaus,pasakys “kaip gera”... Kartais reikia pabėgti nuo visko, gera stovėti lauke ir užuosti vasaros gaivą,galbut paskutinę dieną suprantame kaip greitai ji prabėgo. Svajoti apie šelstančios jūros bangas, įbristi į ją, apkabinti tave... Svajoti, apie tave... Užtektinai perskaitei, ar supratai, kad kvaili esame.Jauna širdis tiek visko nori, aš pasilieku viena. Buvau viena ir tada... Pabūkim paukščiais, kur skritum pirmiausia? Ka skubėtum aplankyti, o galbūt pamatyti. O aš stebėčiau tavo abejingas akis. Skubėčiau palydėti saulės, koks greitis, kokia palaima skirsti,tais sparnais ,kurią davė mums jaunystė,sparnai tai meilė. Ji pakilėja ir nuvilia, ji skatina ir baugina. Svarbu ją jausti...O aš ketinu tą jausmą atrasti. Tad prisimink mane tokia : kvailą,arogantiška,bet stiprią, pasipūtusią,bet švelnią, mylinčią, bet išduotą... tavęs... Neverk, pasaulis gražus ir be mūsų. Viskas per pusę, gyvenimo kelias,širdis,jausmai, viskas skyla per puse. Tik laiko sekundės lieka tos pačios, tas pats rytojus, ta pati garuojanti kava ant stalo, tik nėra žmogaus ir to balso,iki smegenų gerai pažystamo kvapo.Prisimink mane,nors pakelėje, nors palydėti saulės niekada nenorėjai ir tų jaunystės sparnų niekda nesupratai... o gal ir neturėjai. Galų gale ir aš ne angelas,ne ta butybė skirta tau....arogantiška ir pasipūtųsi,bet stirpi valia ir širdis... sudie

PATI RASIAU,KAI BUVO LABAI SKAUDU IR LIUDNA

Ko žmogui reikia, kad jis apsidžiaugtų?
Reikia labai nedaug...
Reikia saulės šviesos, kai lyja,
Reikia lietaus, kai būna kaitra,
Reikia vienatvės, kai triukšmas aplinkui.
Reikia minios, kai vienatvė slegia pečius.
Reikia labai nedaug...
Reikia dainos, kai tyla kambary spengia,
Kai skamba daina - reikia tylos, ak, kaip kartais reikia tylos.
Reikia draugo, kai priešai pakelia kumštį,
Reikia priešų, kad geriau įvertintum draugą.
Reikia labai nedaug.

(A.Drilinga)

Toks pavasariskai, ikvepianciai geras S.Parulskio eilėraštis "Voveraitės":

VOVERAITĖS
Tavo krūtys, kai išeini iš vonios
kambario – jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau –
iš alyvų giraitės – tavo krūtys panašios
į dvi voveraites, tupinčias ant šakos
rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis
jos žvalgosi iš aukštai, baugščios ir smalsios

jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys
plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau
voveraites, žvelgiančias
į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną
na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir
raišą satyrą

galingi geismo srautai teka žemyn,
iš smegenų debesų, per plaučių lapiją
per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose
ir tuomet ten, giliausioje
slėnio oloje suveši, sulapoja
tvirtas kamienas, gyvybės skeptras, axis mundi
sakyčiau, jeigu būčiau poetas

dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link, ir jaukūs
žvėreliai valgo ramiai iš mano
delnų
ir man sustangrėja, tik tiek

kažkodėl man patiko

[quote=2:6:24,2010 03 08, 18:28]
Toks pavasariskai, ikvepianciai geras S.Parulskio eilėraštis "Voveraitės":

Storas užuolaidas užtraukę
Ir žiburėlį užgesinę
Susėdę žmonės laimės laukia
Duris uždarę, užrakinę.

Ateina laimė ir neranda
Plyšelio mažo, kaip įeiti.
Todėl pro kaminą ji lenda
Ir tampa laimė nešvari...

Visos temutes neskaiciau jei jau buvo nepykit

Atskrisk pas mane

Tyliai atskrisk pas mane,
Ilgesiu dvelkiancioje naktyje,
Apgaubk savo meile silta...Ir pabuk nors viena nakti salia.

Ismokyk svelnumo mane,
Padovanok nors laseli glamones,
Juk as kaip zvaigzde vienisa
Pavargus po ilgu naktiniu klajoniu.

Sugundyk savo balso gaida,
Svelniai pasnabzdek i ausyte,
Jog myli maneIr uzliek tyru jausmu banga.
Mylek mane tamsioje naktyje.

Buciuok mane dienos sviesoje,
Mylek mane dabar ir cia,
O nakti nuzudyk bucinio kaitra.
Tik tada saules pabus danguje
Ir aistra uzges mumyse.
Zvaigzdes isnyks beribiam sklaiute,
Mes laimingi busim visada...

Jonas Strielkūnas. Pelėda kamine.

1

Kai miestas prieblandos dugne
Negarsiai dunda,
Pilka pelėda kamine
Kasnakt pabunda.

Girdžiu, kaip subrazda sparnai,
Kaip suodžiai krinta.
O ūkti pradeda jinai
Apie devintą.

Ką mena man ūkimas tas?
Galbūt jis bando
Grąžinti aukso karietas,
Kurios nuskendo?

Ir sėdžiu, laukiu kaip kvailys
Ano tikrumo.
Gal dar išplauks koks lentgalys
Statyto rūmo?

Deja… Atspindi vandenai
Tik žvaigždę niūrią.
Seniai paliko žilvinai
Jaunystės jūrą.

Lyg neregys ties bedugne
Mintis dar graibos.
Pilka pelėda kamine
Iš mūsų šaipos.

2

Širdie, neklausk, nebeminėk,
Kas trypė, žudė.
Pilka pelėda kamine
Per naktį budi.

Kai muša dvyliktą, liūdnai
Ji suvaitoja.
Apspinta sielą vaizdiniai
Keisti kaip Goja.

Štai šmėkši giltinės ranka
Už lango grotų.
Štai bėga moteris nuoga
Keliu šlakuotu.

Štai ant kalnelio trys velniai
Iš sielų lošia.
Štai rangos šlykštūs kirminai
Į vaiko lopšį.

Štai durklą tau gerklėn įgrūs
Draugai atėję.
Štai sėdi užstalėj žmogus
Ir gyvatėja.

Bet išgalvotos juk – ar ne? –
Tos visos dramos.
Tai tik pelėda kamine.
Miegokit ramūs.

1982.I.22–23 (Eilėraščių rinkinys „Tas kraštas“)

Patiko...

Mano vardas nupintas iš miglos
Tu nenori jo žinoti.
Esu neapčiuopiama, kaip valkatos kelias.
Kaip naktis rytą blėstu.
Bangos pavagia tave,
Nusineša į dangaus dykumą.
Nieko nesakysiu tau,
Nes viską jau iškalbėjau.

...tai todėl, kad visi-
ir iš speigo, lietaus-sugrįžimai
sielą, vytą, klupdytą, lyg žolę
ir vėl atities.
...tai todėl, kad galbūt
mes pro amžių prasėlinsim,
amžių žiaurios nevilties.