Ir vienąkart, pavasari...
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga...
Aš diemedžiu žydėsiu
S. Nėris Diemedžiu žydėsiu 1936.III.3
...Aklas aklą vedė
pasakų šalin,
kaip liepsna į medį
skausmas smilkinin.
Du lazdos šėšėliai
nė vienos akies
ko gi ,ko gi vėlei
tu širdie tikies.
Vieškeliai įgrisę
be jokios spalvos,
nepasimatysim
lyg gyvos galvos...
pasakų šalin,
kaip liepsna į medį
skausmas smilkinin.
Du lazdos šėšėliai
nė vienos akies
ko gi ,ko gi vėlei
tu širdie tikies.
Vieškeliai įgrisę
be jokios spalvos,
nepasimatysim
lyg gyvos galvos...
Akių tyla
Slepiesi savo vienatvės kiaute
Ir aš nežinau, kaip tave nuramint
Turbūt per mažai dar pažįstu deja
Kad tylą akių išplukdyčiau šalin
Vis ieškau kalbos, kad suprastum ir tu
Girdi tik tyla ta tyla, per garsi
Netinka? Ieškosiu žodžių kitų
Kalbėsiu tyla, jei tik ją supranti..
Kodėl man rūpi? Nei pati nežinau
Gal širdį užgavo vienatvės daina
Pati per ilgai ta tyla alsavau,
Kad leisčiau uždusint jai dar ir tave
Gintarė Stankutė - Glesumėlė
Slepiesi savo vienatvės kiaute
Ir aš nežinau, kaip tave nuramint
Turbūt per mažai dar pažįstu deja
Kad tylą akių išplukdyčiau šalin
Vis ieškau kalbos, kad suprastum ir tu
Girdi tik tyla ta tyla, per garsi
Netinka? Ieškosiu žodžių kitų
Kalbėsiu tyla, jei tik ją supranti..
Kodėl man rūpi? Nei pati nežinau
Gal širdį užgavo vienatvės daina
Pati per ilgai ta tyla alsavau,
Kad leisčiau uždusint jai dar ir tave
Gintarė Stankutė - Glesumėlė
QUOTE(Baltija @ 2007 11 16, 12:05)
Aš vaikštau be tavęs apgraibomis,
Einu ir žemės nejuntu po kojų.
Į viską žiūriu sielos akimis,
O kūniškas akis migla užklojo.
Tarytum prieblandos aplink žvalgaus,
Bet nesistengiu pastebėti nieko-
Nei medžių, nei sparnuočių, nei dangaus
Mana širdis jiems abejinga lieka
Tik vienas tu man vaidenies,
Atskirti mano žvilgsnis nebegali
Marias nuo kalno, diena nuo nakties,
Nuo juodvarnio burkuojantį karvelį
Dvasia ir kūnu ištikima tau..
Tiktai tave as sielos veidrody matau.
.
(Šekspyras)
Einu ir žemės nejuntu po kojų.
Į viską žiūriu sielos akimis,
O kūniškas akis migla užklojo.
Tarytum prieblandos aplink žvalgaus,
Bet nesistengiu pastebėti nieko-
Nei medžių, nei sparnuočių, nei dangaus
Mana širdis jiems abejinga lieka
Tik vienas tu man vaidenies,
Atskirti mano žvilgsnis nebegali
Marias nuo kalno, diena nuo nakties,
Nuo juodvarnio burkuojantį karvelį
Dvasia ir kūnu ištikima tau..
Tiktai tave as sielos veidrody matau.
.
(Šekspyras)
Papildyta:
QUOTE(ingridukele @ 2008 02 07, 09:29)
man dar labai grazus sitas:
iš atminties rašau, tai gal kur ir netiksliai.. o dar labai grazus:
Salomėja nėris
Pabučiavimas
pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas
ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis.
o galinga pagunda! ir šventieji suklumpa,
pabuciavimas tavo -pavogta kibirkštis.
negaliu as užmiršt tų įkaitusių lūpų
jos išdegino žymę lig širdies gilumų
ir beprotišku svaiguliu minti uzsupo,
ji kaip verge prie taves diena nakti rymos..
ne gyvate ikando - karstos lūpos bučiavo,
jos išdegino žymę lig širdies gilumos,
negaliu as pamirst, nes zinau, kad ir tavo
visos mintys ir aistros bendro lauzo liepsna.
iš atminties rašau, tai gal kur ir netiksliai.. o dar labai grazus:
Salomėja nėris
Pabučiavimas
pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas
ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis.
o galinga pagunda! ir šventieji suklumpa,
pabuciavimas tavo -pavogta kibirkštis.
negaliu as užmiršt tų įkaitusių lūpų
jos išdegino žymę lig širdies gilumų
ir beprotišku svaiguliu minti uzsupo,
ji kaip verge prie taves diena nakti rymos..
ne gyvate ikando - karstos lūpos bučiavo,
jos išdegino žymę lig širdies gilumos,
negaliu as pamirst, nes zinau, kad ir tavo
visos mintys ir aistros bendro lauzo liepsna.
Oiii, ankstyvoje paauglysteje jis man
Aplankyk mane
Mano namai-pienių pievoj
Po pavargusio klevo šakom
Ateik į svečius
Tiktai nesibelsk
Nes nubaidysi gandrus
Jie-mano kaimynai
O aš-
Ramybė.
Mano namai-pienių pievoj
Po pavargusio klevo šakom
Ateik į svečius
Tiktai nesibelsk
Nes nubaidysi gandrus
Jie-mano kaimynai
O aš-
Ramybė.
dievinu šitą eilėraštį... nežinau kodėl... vieni atėjo ir išėjo, o šitas visada su manim...
P. Širvys
Aš - beržas
Aš - beržas.
Lietuviškas beržas,
Išbridęs
Iš pievų nakties,
Sustojau
Ant mūšių
Didžiausiojo kelio
Su plieno dalgiu
Ant peties.
Ir audrą,
Ir giedrą,
Ir viską praūžęs -
Girdžiu aš
Tyliais vakarais,
Kaip skleidžiasi
Naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais.
Purienos -
Kaip taurės
Auksinės
Sudužę -
Nukrito
Po kojom
Iš mano širdies.
Aš, viską praūžęs,
Rūkais užsirūkęs,
Geriu
Žalių vynų
Nakties.
Geriu
Žalią tylą,
Geriu
Žalią šilą.
Geriu
Ir apsvaigęs
Einu.
Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..
Bet...
Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.
Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu
Savo skausmą.
Ateik, -
Dovanosiu ir tau.
Netinka
Tau auksas.
Netinka
Sidabras.
Nei žodžiai,
Saldumo pilni.
Netikras
Čia auksas.
Netikras
Sidabras.
Ir deimantai tie -
Netikri.
Bet skleisis
Dar naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais...
Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.
Praeisi
Pro šalį,
Kaip laimė
Praeina, -
Nekeiksiu
Aš savo lemties -
Aš - beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
P. Širvys
Aš - beržas
Aš - beržas.
Lietuviškas beržas,
Išbridęs
Iš pievų nakties,
Sustojau
Ant mūšių
Didžiausiojo kelio
Su plieno dalgiu
Ant peties.
Ir audrą,
Ir giedrą,
Ir viską praūžęs -
Girdžiu aš
Tyliais vakarais,
Kaip skleidžiasi
Naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais.
Purienos -
Kaip taurės
Auksinės
Sudužę -
Nukrito
Po kojom
Iš mano širdies.
Aš, viską praūžęs,
Rūkais užsirūkęs,
Geriu
Žalių vynų
Nakties.
Geriu
Žalią tylą,
Geriu
Žalią šilą.
Geriu
Ir apsvaigęs
Einu.
Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..
Bet...
Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.
Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu
Savo skausmą.
Ateik, -
Dovanosiu ir tau.
Netinka
Tau auksas.
Netinka
Sidabras.
Nei žodžiai,
Saldumo pilni.
Netikras
Čia auksas.
Netikras
Sidabras.
Ir deimantai tie -
Netikri.
Bet skleisis
Dar naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais...
Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.
Praeisi
Pro šalį,
Kaip laimė
Praeina, -
Nekeiksiu
Aš savo lemties -
Aš - beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
buvau graži mergelė
stačias papyčiais, nekalta
švelnūs plaukai ant pilvo raitėsi
pi#utė buvo vos praskelta
aš ilgų b#bių nežinojau
prisiekti šiandien jums galiu
ant sofos aš viena miegojau
pridengus p#zę delneliu
bet kietas rūbas margo svieto
ėjau aš kartą naktį myžt
užsinorėjau b#bio kieto
nors mirk bet turi man užkišt
tas mano b#bis išsvajotas
už sienos buvo netoli
o aš ėjau kur vedė protas
sakiau: užkiški jei gali
na žinoma, jisai užkišo
nedaug, tik keturis kartus
ir mano protas atsirišo
o b#bi! Koks esi saldus...
nuo tos nakties pamėgau b#bį
dažnai jį šaukdavau sapne
kai mano pizė jo norėjo
ir b#bis ėjo pas mane
antrasis buvo karininkas
užkišo man jis su štiku
po to ir pilvas man išbrinko
prižėlė ant šiknos plaukų
nu kagi, padariau abortą
ėjau ieškot stambių b#bių
radau aš b#bį vieną kartą
kaip sako: b#bį iš b#bių
jis buvo mėlynai raudonas
su karpa, dieve dovanok
o kai užkišdavo šėtonas
nors persk ir arijas dainuok
paskui ir kunigas prilipo
kaip klevo lapas prie šiknos
per naktį dešimt kartų lipo
ir sakė: dievas dovanos
bet kunigo b#belis šventas
kai kiša, noriu šikt ir myžt
o kai kišdavo studentas
sakydavau giliau įkišk
bet jis tevalgo margarina
tokie b#biai vieni juokai
ir mandavoškių prisiveisė
ir kušį teko kirpt plikai
ir kas po to manęs nep#so
čigonai vagys ubagai
nors b#bis man dar neįgriso
bet p#zei gali būt blogai
stačias papyčiais, nekalta
švelnūs plaukai ant pilvo raitėsi
pi#utė buvo vos praskelta
aš ilgų b#bių nežinojau
prisiekti šiandien jums galiu
ant sofos aš viena miegojau
pridengus p#zę delneliu
bet kietas rūbas margo svieto
ėjau aš kartą naktį myžt
užsinorėjau b#bio kieto
nors mirk bet turi man užkišt
tas mano b#bis išsvajotas
už sienos buvo netoli
o aš ėjau kur vedė protas
sakiau: užkiški jei gali
na žinoma, jisai užkišo
nedaug, tik keturis kartus
ir mano protas atsirišo
o b#bi! Koks esi saldus...
nuo tos nakties pamėgau b#bį
dažnai jį šaukdavau sapne
kai mano pizė jo norėjo
ir b#bis ėjo pas mane
antrasis buvo karininkas
užkišo man jis su štiku
po to ir pilvas man išbrinko
prižėlė ant šiknos plaukų
nu kagi, padariau abortą
ėjau ieškot stambių b#bių
radau aš b#bį vieną kartą
kaip sako: b#bį iš b#bių
jis buvo mėlynai raudonas
su karpa, dieve dovanok
o kai užkišdavo šėtonas
nors persk ir arijas dainuok
paskui ir kunigas prilipo
kaip klevo lapas prie šiknos
per naktį dešimt kartų lipo
ir sakė: dievas dovanos
bet kunigo b#belis šventas
kai kiša, noriu šikt ir myžt
o kai kišdavo studentas
sakydavau giliau įkišk
bet jis tevalgo margarina
tokie b#biai vieni juokai
ir mandavoškių prisiveisė
ir kušį teko kirpt plikai
ir kas po to manęs nep#so
čigonai vagys ubagai
nors b#bis man dar neįgriso
bet p#zei gali būt blogai
Tai jums mieliausias eilerastis? 
nemegstu as tu visokiu usi pusi, meiliu seiliu .... 
o cia taip ...realistiska, su humoru,tiesa kiek nesvanku...bet nors paskaicius nusijuoki
o cia taip ...realistiska, su humoru,tiesa kiek nesvanku...bet nors paskaicius nusijuoki
As esu
Esu lyg smilga audroje,
Berzelis ziema pugoje,
Dulkele vejo sukury
As valtis juros vidury.
Galbut as lieptas tarp krantu,
Paminklas po zaliu medziu,
Vingiuotas takas tarp rugiu-
As rupesti zmoniu regiu.
Gal samaneles pamiskes,
Medinis kryzius pakeles,
naudingas nuo senu laiku-
Akmuo tasytas pamatu.
Esu as kopose zole,
Pavasario pirma gele,
Rasos laselis ant ziedu.
Skubu-trumpai as gyvenu.
Papildyta:
Esu lyg smilga audroje,
Berzelis ziema pugoje,
Dulkele vejo sukury
As valtis juros vidury.
Galbut as lieptas tarp krantu,
Paminklas po zaliu medziu,
Vingiuotas takas tarp rugiu-
As rupesti zmoniu regiu.
Gal samaneles pamiskes,
Medinis kryzius pakeles,
naudingas nuo senu laiku-
Akmuo tasytas pamatu.
Esu as kopose zole,
Pavasario pirma gele,
Rasos laselis ant ziedu.
Skubu-trumpai as gyvenu.
Papildyta:
QUOTE(Edi2 @ 2010 02 09, 17:34)
Pirmąkart išgirdau šiuos eilėraščius, kai man buvo gal 15-16 metų. Įsiminiau visam dešimtmečiui... nors niekada ir nebuvau ištekėjusi
****
Taip paprasta ištart: Atleiski.
Geriau paklaustum: Ką dabar jauti?.
Aš atsakyčiau: Liūdesį ir skausmą,
Dar žaizdą, sopančią giliai širdy.
Lyg ledo adatos tavieji žodžiai,
Netirpsta jie, nes manyje žiema.
Ramiai, vienodai ir nuobodžiai
Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką.
Kažką brangaus ir tyro, to, kas nesuspėjo
Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu.
Kažką švelnaus ir mielo, to, kas taip tikėjo
Na, o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų.
Tad neprašyk manąs tuoj pat suprasti,
Tikėtis, kad į glėbį pulsiu tau, nereik.
Aš pažadu surast jėgų atleisti,
Bet ne taip greit, tikrai ne šitaip greit.
*****
Tu manęs niekada neturėjai,
Nors to niekad ir nesupratai.
Ar girdi, tu manęs niekada neturėjai
Nors ir žiedą užmovei kadais.
Tu taip niekad turbūt nesuprasi,
Kad be kūno dar jausmas yra,
Gaila, kad nesupratęs ir liksi,
Kad širdim nebuvau aš tava.
Tu juk niekad net nepastebėjai,
Kaip žiūriu į žvaigždes vakare,
O galbūt tu žinot nenorėjai,
Kad mintim aš toli nuo tavęs.
Tau tikriausiai visai nerūpėjo,
Kad gilėja tarp mūs praraja,
Nes tikriausiai visai nesopėjo,
Ką gi, taškas. Sėkmės ir sudie!
****
Taip paprasta ištart: Atleiski.
Geriau paklaustum: Ką dabar jauti?.
Aš atsakyčiau: Liūdesį ir skausmą,
Dar žaizdą, sopančią giliai širdy.
Lyg ledo adatos tavieji žodžiai,
Netirpsta jie, nes manyje žiema.
Ramiai, vienodai ir nuobodžiai
Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką.
Kažką brangaus ir tyro, to, kas nesuspėjo
Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu.
Kažką švelnaus ir mielo, to, kas taip tikėjo
Na, o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų.
Tad neprašyk manąs tuoj pat suprasti,
Tikėtis, kad į glėbį pulsiu tau, nereik.
Aš pažadu surast jėgų atleisti,
Bet ne taip greit, tikrai ne šitaip greit.
*****
Tu manęs niekada neturėjai,
Nors to niekad ir nesupratai.
Ar girdi, tu manęs niekada neturėjai
Nors ir žiedą užmovei kadais.
Tu taip niekad turbūt nesuprasi,
Kad be kūno dar jausmas yra,
Gaila, kad nesupratęs ir liksi,
Kad širdim nebuvau aš tava.
Tu juk niekad net nepastebėjai,
Kaip žiūriu į žvaigždes vakare,
O galbūt tu žinot nenorėjai,
Kad mintim aš toli nuo tavęs.
Tau tikriausiai visai nerūpėjo,
Kad gilėja tarp mūs praraja,
Nes tikriausiai visai nesopėjo,
Ką gi, taškas. Sėkmės ir sudie!
Vytautas V. Landsbergis
Aš visai nežinau, kodėl
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet visai nereik, kad mylėtų.
Kad tik grįžus kas nors ištartų
O buvo sunkiau be tavęs
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet tos pilys iš byrančio smėlio,
O šalia begalinis dangus
Ir bangos griaunančios sienas.
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet nuolat užtenka vietos -
Ir norintiems būt laimingiems,
Ir norintiems būt suprastiems
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet mano žodžiai ant pajūrio smėlio
Bus visai nežinomi tiems,
Kurie juos kalbės po manęs.
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet pasakau ledų pardavėjai
Ak, brangioji, viskas praeis,
Viskas bus gerai
Aš visai nežinau, kodėl
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet visai nereik, kad mylėtų.
Kad tik grįžus kas nors ištartų
O buvo sunkiau be tavęs
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet tos pilys iš byrančio smėlio,
O šalia begalinis dangus
Ir bangos griaunančios sienas.
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet nuolat užtenka vietos -
Ir norintiems būt laimingiems,
Ir norintiems būt suprastiems
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet mano žodžiai ant pajūrio smėlio
Bus visai nežinomi tiems,
Kurie juos kalbės po manęs.
Aš visai nežinau, kodėl,
Bet pasakau ledų pardavėjai
Ak, brangioji, viskas praeis,
Viskas bus gerai
