Ką tu jauti kai aš su tavimi esi
Kai saulė dingsta už didelių namų
Kai nusidažo viskas raudonai
Ir rodos,kad tai tęsis amžinai...
Meile...?
Ką tu jauti pramerkęs akis ryte
Kai pirmas noras būna apkabint amne
Ir prispaudus prie širdies
Tikėt, kad visa tai yra išties...
Meilę..?
Ką tu jauti kai eidamas gatve
Minioj veidų matai tiktai mane
Nori tikėt,kad aš kažkur šalia esu
kad tuoj prieisiu ir mes būsime kartu...
Meilę...?
Ką tu jauti kai užmerkęs akis
Matai mane ir ima plakt stipriau širdis
Kai negali daugiau apie nieką galvoti
Kai negali daugiau nieko sapnuoti...
Meilą...?
Aš nežinau kaip tą jausmą pavadinti
Gal geriau ateik ir leisk tave man apkabinti...
Nereikia šiam jausmui jokių vardų
Tiesiog būki su manim kartu...
QUOTE(audringas-sokis @ 2010 02 06, 19:04)
Ką tu jauti kai aš su tavimi esi
Kai saulė dingsta už didelių namų
Kai nusidažo viskas raudonai
Ir rodos,kad tai tęsis amžinai...
Meile...?
Ką tu jauti pramerkęs akis ryte
Kai pirmas noras būna apkabint amne
Ir prispaudus prie širdies
Tikėt, kad visa tai yra išties...
Meilę..?
Ką tu jauti kai eidamas gatve
Minioj veidų matai tiktai mane
Nori tikėt,kad aš kažkur šalia esu
kad tuoj prieisiu ir mes būsime kartu...
Meilę...?
Ką tu jauti kai užmerkęs akis
Matai mane ir ima plakt stipriau širdis
Kai negali daugiau apie nieką galvoti
Kai negali daugiau nieko sapnuoti...
Meilą...?
Aš nežinau kaip tą jausmą pavadinti
Gal geriau ateik ir leisk tave man apkabinti...
Nereikia šiam jausmui jokių vardų
Tiesiog būki su manim kartu...
Kai saulė dingsta už didelių namų
Kai nusidažo viskas raudonai
Ir rodos,kad tai tęsis amžinai...
Meile...?
Ką tu jauti pramerkęs akis ryte
Kai pirmas noras būna apkabint amne
Ir prispaudus prie širdies
Tikėt, kad visa tai yra išties...
Meilę..?
Ką tu jauti kai eidamas gatve
Minioj veidų matai tiktai mane
Nori tikėt,kad aš kažkur šalia esu
kad tuoj prieisiu ir mes būsime kartu...
Meilę...?
Ką tu jauti kai užmerkęs akis
Matai mane ir ima plakt stipriau širdis
Kai negali daugiau apie nieką galvoti
Kai negali daugiau nieko sapnuoti...
Meilą...?
Aš nežinau kaip tą jausmą pavadinti
Gal geriau ateik ir leisk tave man apkabinti...
Nereikia šiam jausmui jokių vardų
Tiesiog būki su manim kartu...
O kas čia autirius?
Pirmąkart išgirdau šiuos eilėraščius, kai man buvo gal 15-16 metų. Įsiminiau visam dešimtmečiui... nors niekada ir nebuvau ištekėjusi 
****
Taip paprasta ištart: Atleiski.
Geriau paklaustum: Ką dabar jauti?.
Aš atsakyčiau: Liūdesį ir skausmą,
Dar žaizdą, sopančią giliai širdy.
Lyg ledo adatos tavieji žodžiai,
Netirpsta jie, nes manyje žiema.
Ramiai, vienodai ir nuobodžiai
Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką.
Kažką brangaus ir tyro, to, kas nesuspėjo
Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu.
Kažką švelnaus ir mielo, to, kas taip tikėjo
Na, o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų.
Tad neprašyk manąs tuoj pat suprasti,
Tikėtis, kad į glėbį pulsiu tau, nereik.
Aš pažadu surast jėgų atleisti,
Bet ne taip greit, tikrai ne šitaip greit.
*****
Tu manęs niekada neturėjai,
Nors to niekad ir nesupratai.
Ar girdi, tu manęs niekada neturėjai
Nors ir žiedą užmovei kadais.
Tu taip niekad turbūt nesuprasi,
Kad be kūno dar jausmas yra,
Gaila, kad nesupratęs ir liksi,
Kad širdim nebuvau aš tava.
Tu juk niekad net nepastebėjai,
Kaip žiūriu į žvaigždes vakare,
O galbūt tu žinot nenorėjai,
Kad mintim aš toli nuo tavęs.
Tau tikriausiai visai nerūpėjo,
Kad gilėja tarp mūs praraja,
Nes tikriausiai visai nesopėjo,
Ką gi, taškas. Sėkmės ir sudie!
****
Taip paprasta ištart: Atleiski.
Geriau paklaustum: Ką dabar jauti?.
Aš atsakyčiau: Liūdesį ir skausmą,
Dar žaizdą, sopančią giliai širdy.
Lyg ledo adatos tavieji žodžiai,
Netirpsta jie, nes manyje žiema.
Ramiai, vienodai ir nuobodžiai
Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką.
Kažką brangaus ir tyro, to, kas nesuspėjo
Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu.
Kažką švelnaus ir mielo, to, kas taip tikėjo
Na, o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų.
Tad neprašyk manąs tuoj pat suprasti,
Tikėtis, kad į glėbį pulsiu tau, nereik.
Aš pažadu surast jėgų atleisti,
Bet ne taip greit, tikrai ne šitaip greit.
*****
Tu manęs niekada neturėjai,
Nors to niekad ir nesupratai.
Ar girdi, tu manęs niekada neturėjai
Nors ir žiedą užmovei kadais.
Tu taip niekad turbūt nesuprasi,
Kad be kūno dar jausmas yra,
Gaila, kad nesupratęs ir liksi,
Kad širdim nebuvau aš tava.
Tu juk niekad net nepastebėjai,
Kaip žiūriu į žvaigždes vakare,
O galbūt tu žinot nenorėjai,
Kad mintim aš toli nuo tavęs.
Tau tikriausiai visai nerūpėjo,
Kad gilėja tarp mūs praraja,
Nes tikriausiai visai nesopėjo,
Ką gi, taškas. Sėkmės ir sudie!
QUOTE(Dorifore @ 2010 01 13, 16:41)
as taip pat
Aš žinau, kaip angelai moka prisiliesti.
Kiekvienas skirtingai.
Kiekvienas nepakartojamai.
Aš pažįstu angelų.
Jie švelniai pakutena baltą delną pasisveikindami.
(Ir nebesvarbu, jog tądien matomės jau kokį šimtąjį kartą)
Jie meiliai suglosto plaukus.
(Ir nekreipia dėmesio į tai, jog jie šlapi, susivėlę ir kvepia lietaus bei lako mišiniu)
Angelai moka šypsotis.
O aš mokausi iš jų
Kiekvienas skirtingai.
Kiekvienas nepakartojamai.
Aš pažįstu angelų.
Jie švelniai pakutena baltą delną pasisveikindami.
(Ir nebesvarbu, jog tądien matomės jau kokį šimtąjį kartą)
Jie meiliai suglosto plaukus.
(Ir nekreipia dėmesio į tai, jog jie šlapi, susivėlę ir kvepia lietaus bei lako mišiniu)
Angelai moka šypsotis.
O aš mokausi iš jų
Vienatvė dviese
Yra vienatvė, kai lieki be draugo,
kurio tau niekad niekas neatstos.
Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo
atminimus draugystės prarastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
kuri palaužia kaip liga sunki,
kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
tik abejingą draugo žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
nemato sielos, prislėgtos ledais
žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
kurį rinkais iš tūkstančių kadais.
/Vincas Giedra/
Yra vienatvė, kai lieki be draugo,
kurio tau niekad niekas neatstos.
Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo
atminimus draugystės prarastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
kuri palaužia kaip liga sunki,
kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
tik abejingą draugo žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
nemato sielos, prislėgtos ledais
žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
kurį rinkais iš tūkstančių kadais.
/Vincas Giedra/
Kai vaziavau i gimdymo namus be galo lijo lietus O ziuredama pro masinos langa laukiau tos akimirkos kai pagaliau pamatysiu savo suneli Ir mintyse sudeliojau eiles(istiesu net nezinau ar ta eilerastuka zinojau ar sukuriau tuo momentu tikrai nepamenu....) sy eilerastuka uzrasiau ant balto lapo uzrisau kaspineliu ir patalpinau i dekoratyvini buteli kuri kadanors atiduosiu jau suaugusiam sunui
KAI TU GIMEI LIJO LIETUS,
BET TAI NE LIETUS,
TAI VERKE DANGUS.....
KAD MAN ATIDUODA DAR VIENA ANGELIUKA
O ziuredama pro masinos langa laukiau tos akimirkos kai pagaliau pamatysiu savo suneli Ir mintyse sudeliojau eiles(istiesu net nezinau ar ta eilerastuka zinojau ar sukuriau tuo momentu tikrai nepamenu....) sy eilerastuka uzrasiau ant balto lapo uzrisau kaspineliu ir patalpinau i dekoratyvini buteli kuri kadanors atiduosiu jau suaugusiam sunui KAI TU GIMEI LIJO LIETUS,
BET TAI NE LIETUS,
TAI VERKE DANGUS.....
KAD MAN ATIDUODA DAR VIENA ANGELIUKA
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas
Pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.
/Irena Barvydė/
Kad paukštis skrisdamas
Pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.
/Irena Barvydė/
vyrui Egidijui
Man brangiausias žmogus šiam pasauly
Yra mano mielasis, tai - Tu!
Leisk priglust prie Tavęs kada saulė
Ir kai lyja niūriausias lietus
Užmerkim akis prieš likimo išdaigas
Tegu nugali jausmas visus vargus,
Aš noriu Tau vien tiktai laimės
Vien tik Tu
Esi man paskirtasis žmogus!
Esi mano turtas didžiausias
Gyvenimo mano prasmė!
Ir tikrai Tave tąsyk sutikti
Didžiausia man buvo sėkmė.
Ir viskas šviesiau šiam pasauly
Juk nušvinta kai aš su Tavim,
Aš Dievui, likimui dėkoju
Už tai, kad esu su Tavim!
Man brangiausias žmogus šiam pasauly
Yra mano mielasis, tai - Tu!
Leisk priglust prie Tavęs kada saulė
Ir kai lyja niūriausias lietus
Užmerkim akis prieš likimo išdaigas
Tegu nugali jausmas visus vargus,
Aš noriu Tau vien tiktai laimės
Vien tik Tu
Esi man paskirtasis žmogus!
Esi mano turtas didžiausias
Gyvenimo mano prasmė!
Ir tikrai Tave tąsyk sutikti
Didžiausia man buvo sėkmė.
Ir viskas šviesiau šiam pasauly
Juk nušvinta kai aš su Tavim,
Aš Dievui, likimui dėkoju
Už tai, kad esu su Tavim!
Kol dar nebuvau mama,
Niekada neverkiau, matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo i tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalejau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.
Aš nežinojau, kad galėsiu kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Niekada neverkiau, matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo i tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalejau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.
Aš nežinojau, kad galėsiu kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Galiu išeiti ir gryžti į niekada
Galiu tylėti kalbėdama mintyse
Galiu sustoti kas akimirka toldama
Galiu viską bet niekada
Niekada - pamiršti akimirkų vylingų
Niekada svajonių paslaptingų
Niekada aistrų saldžiai skausmingų
Niekada minučių kas kart skirtingų
Skirtingas laikas apvyniojęs jausmus
Skirtingi žodžiai apgavę visus
Skirtingas virpulys sujaukęs metus
Skirtingas likimas uždaręs vartus
Galiu tylėti kalbėdama mintyse
Galiu sustoti kas akimirka toldama
Galiu viską bet niekada
Niekada - pamiršti akimirkų vylingų
Niekada svajonių paslaptingų
Niekada aistrų saldžiai skausmingų
Niekada minučių kas kart skirtingų
Skirtingas laikas apvyniojęs jausmus
Skirtingi žodžiai apgavę visus
Skirtingas virpulys sujaukęs metus
Skirtingas likimas uždaręs vartus
A.Miskinis elegantiskai sninga
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
