B. Brazdžionis
PER PASAULĮ KELIAUJA ŽMOGUS
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.
Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos ...
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.
*
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.
Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.
Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
O as dievinu sita:
MALDA Į BLONDINĘ
Blondine angele, palik raštelį mamai,
Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik
Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai,
Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik.
Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,
Ir žvaigždės didelės į tavo langines
Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos
Maldauja verkdamos pasigailėt manęs.
O tu į operą renkiesi tualetą, -
Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų, -
Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto,
Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų.
Blondine kūdiki, numesk šilkinę suknią
Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne,
Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę
Ir lempas užgesink ir nuramink mane.
Henrikas Radauskas
MALDA Į BLONDINĘ
Blondine angele, palik raštelį mamai,
Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik
Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai,
Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik.
Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,
Ir žvaigždės didelės į tavo langines
Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos
Maldauja verkdamos pasigailėt manęs.
O tu į operą renkiesi tualetą, -
Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų, -
Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto,
Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų.
Blondine kūdiki, numesk šilkinę suknią
Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne,
Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę
Ir lempas užgesink ir nuramink mane.
Henrikas Radauskas
LIETUS
Plonyčiais lietaus spinduliais
į žemę dangus nusileido
ir garsiai čiurlena grioviais
per didelį žemės veidą.
Apsvaigsta palaima laukai,
ir, lyg angelai atplasnoję,
teškenas po dangų vaikai,
kelnes pasiraitoję.
J. Marcinkevičius
BERŽAS
Stovi beržas lieknas, išlakus,
Per varsnas išbėgęs iš beržyno.
Ar jis pats išėjo į laukus,
Ar jį vėjas išnešė kas žino.
Tik vienam jam ten sunku labai
Sužalojo audros jo kamieną,
Ir viršūnę perskėlė žaibai.
Kam, beržai, išleidote jį vieną?
J. MArcinkevičius
KO NERIMSTI, ŽMOGAU?
Ko nerimsti, žmogau, lyg paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos...
Ko vis ieškai, žmogau, lyg paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi
Negali gyvent ir be žemės!
Bet jei ieškai ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum.
Rasi visko ir gero, ir blogo...
Rasi daug ką kai ką prarasi...
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...
V. Kernagis
Plonyčiais lietaus spinduliais
į žemę dangus nusileido
ir garsiai čiurlena grioviais
per didelį žemės veidą.
Apsvaigsta palaima laukai,
ir, lyg angelai atplasnoję,
teškenas po dangų vaikai,
kelnes pasiraitoję.
J. Marcinkevičius
BERŽAS
Stovi beržas lieknas, išlakus,
Per varsnas išbėgęs iš beržyno.
Ar jis pats išėjo į laukus,
Ar jį vėjas išnešė kas žino.
Tik vienam jam ten sunku labai
Sužalojo audros jo kamieną,
Ir viršūnę perskėlė žaibai.
Kam, beržai, išleidote jį vieną?
J. MArcinkevičius
KO NERIMSTI, ŽMOGAU?
Ko nerimsti, žmogau, lyg paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos...
Ko vis ieškai, žmogau, lyg paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi
Negali gyvent ir be žemės!
Bet jei ieškai ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum.
Rasi visko ir gero, ir blogo...
Rasi daug ką kai ką prarasi...
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...
V. Kernagis
Sveikos. gal kas turite Jesenino eilėraščių?? Jie man labai
Dabar, sakau pažaiskim didelius:
visokius darbus dirbsime,
labai gerai gyvensime,
abu kartu numirsime,
sugulsime į vieną kapą
ir užsiklosime lapu.
O tu sakai: įgriso
man tavo tie žaidimai,
nenoriu žaisti didelio,
visai nenoriu žaisti,
nes aš ir taip didžiulis.
O aš sakau nuliūdusi:
nereikia mums užaugti,
nes juk užaugę kartais
ir paslaptis, ir priesaikas
pamiršta ir išduoda,
paskui po vieną verkia,
ar mums gi reikia to?
Geriau, sakau, pažaiskim didelius...
Autorius nežinomas
visokius darbus dirbsime,
labai gerai gyvensime,
abu kartu numirsime,
sugulsime į vieną kapą
ir užsiklosime lapu.
O tu sakai: įgriso
man tavo tie žaidimai,
nenoriu žaisti didelio,
visai nenoriu žaisti,
nes aš ir taip didžiulis.
O aš sakau nuliūdusi:
nereikia mums užaugti,
nes juk užaugę kartais
ir paslaptis, ir priesaikas
pamiršta ir išduoda,
paskui po vieną verkia,
ar mums gi reikia to?
Geriau, sakau, pažaiskim didelius...
Autorius nežinomas
Man labai patinka Nejoles Laukavicienes- Sirvinskaites eiles. Sis galbut arciausiai sirdies...
Per rudens lietu, salta veja ir per speiga
Sulytas iki siulo, bet ramus,
Prarastos laimes sau ieskoti eiki!
Net uzsimerkes rasi mylimos namus.
Kada likimo buna skirtas takas
Nors blaskosi sirdis labai ilgai,
Suranda ji vis tiek po daugel metu,
Tiktai daznai jau buna per velai.
...ir nematysi Tu zvaigzdziu kritimo-
Rugpjuty krenta zvaigzdes is dangaus-
Jei nepriglausi tos, kuria likimas
Prie Tavo plakancios sirdies prispaus.
Per rudens lietu, salta veja ir per speiga
Sulytas iki siulo, bet ramus,
Prarastos laimes sau ieskoti eiki!
Net uzsimerkes rasi mylimos namus.
Kada likimo buna skirtas takas
Nors blaskosi sirdis labai ilgai,
Suranda ji vis tiek po daugel metu,
Tiktai daznai jau buna per velai.
...ir nematysi Tu zvaigzdziu kritimo-
Rugpjuty krenta zvaigzdes is dangaus-
Jei nepriglausi tos, kuria likimas
Prie Tavo plakancios sirdies prispaus.
VIENATVĖ
Mano vienatvė tupi varnėno inkile
Ir stebi, kaip maži paukščiukai išsižioję cypsi
Mano vienatvė skrieja pasisėt su pienės pūku -
Ji piktžolė, bujojanti gėlyne
Mano vienatvė supas ant pomidoro daigo
O kartais ji pasislepia agurkų lysvėj
Prigludusi prie gelsvo žiedo
Mano vienatvė ūbauja balsu pelėdos
Vidurnaktį kai neateina miegas
Mano vienatvė žybsi alkanoj šeško aky.
Ir verkia ji geltono paukščio snape
Prie lizdo su sudužusiais kiaušiniais
Mano vienatvę žuvys paskandina
Tamsioj gelmėj, kad gervė nepagautų
Mano vienatvė rauda apkabinus
Seną obelies kamieną
Mano vienatvė tupi varnėno inkile
Ir stebi, kaip maži paukščiukai išsižioję cypsi
Mano vienatvė skrieja pasisėt su pienės pūku -
Ji piktžolė, bujojanti gėlyne
Mano vienatvė supas ant pomidoro daigo
O kartais ji pasislepia agurkų lysvėj
Prigludusi prie gelsvo žiedo
Mano vienatvė ūbauja balsu pelėdos
Vidurnaktį kai neateina miegas
Mano vienatvė žybsi alkanoj šeško aky.
Ir verkia ji geltono paukščio snape
Prie lizdo su sudužusiais kiaušiniais
Mano vienatvę žuvys paskandina
Tamsioj gelmėj, kad gervė nepagautų
Mano vienatvė rauda apkabinus
Seną obelies kamieną
Nenusigask, tai as
Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.
V.Kernagis
Ruduo
Yra laukai ir suliniu vanduo
Ir horizontuose malunai moja.
Ateina gelsvas, kaip liepsna ruduo
Ir piemenys liudnam miske dainuoja.
Keli nuvarge, platus spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvora raudonuoja obuoliai
Ir kriause supas kaip auksinis varpas.
O vakare - uzmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda menesienoj zasys.
Ir pilnaties geltonu takeliu
Is leto slenka liudesys manasis.
H.Radauskas
Tie du mano mylimiausi
Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.
V.Kernagis
Ruduo
Yra laukai ir suliniu vanduo
Ir horizontuose malunai moja.
Ateina gelsvas, kaip liepsna ruduo
Ir piemenys liudnam miske dainuoja.
Keli nuvarge, platus spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvora raudonuoja obuoliai
Ir kriause supas kaip auksinis varpas.
O vakare - uzmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda menesienoj zasys.
Ir pilnaties geltonu takeliu
Is leto slenka liudesys manasis.
H.Radauskas
Tie du mano mylimiausi
O čia mano eilėraštis...
Vytautas Mačernis
Aš pažinau karalių tavyje
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Vytautas Mačernis
Aš pažinau karalių tavyje
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Man pats graziausias eilerastis - sonetas yra sitas:
V.Šekspyras
Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...
Labai patinka visi Sekspyro kuriniai
V.Šekspyras
Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...
Labai patinka visi Sekspyro kuriniai
Iš vaikystės įstrigę Salomėjos Nėries eilėraščiai
DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
ALYVOS
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -
O labiausiai šis
PIENĖ
Piene, piene - nuostabi gėlele,
Ko tu rymai vėjų pabarėly? -
Kur priglausi baltąją galvelę?
Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?
Pučia vėjas, plaukelius kedena, -
Baltus plaukus nuo galvelės rauna.
Per dirvoną, rudenio laukelį
Neša pienės baltąjį pūkelį
Piene, piene - mano tu gėlele,
Gaila tavo man baltos galvelės!
Gaila mano vargo jaunystėlės -
Išblaškytos vėjų pabarėly, -
Kad pavirstau pilku lauko smėliu, -
Kad giliai žemelėje gulėtau!
Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, -
Nemunėlis kad viršum tekėtų - -
DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
ALYVOS
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -
O labiausiai šis
PIENĖ
Piene, piene - nuostabi gėlele,
Ko tu rymai vėjų pabarėly? -
Kur priglausi baltąją galvelę?
Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?
Pučia vėjas, plaukelius kedena, -
Baltus plaukus nuo galvelės rauna.
Per dirvoną, rudenio laukelį
Neša pienės baltąjį pūkelį
Piene, piene - mano tu gėlele,
Gaila tavo man baltos galvelės!
Gaila mano vargo jaunystėlės -
Išblaškytos vėjų pabarėly, -
Kad pavirstau pilku lauko smėliu, -
Kad giliai žemelėje gulėtau!
Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, -
Nemunėlis kad viršum tekėtų - -
kai išgirstu šitą dainą, tai visada šiurpuliukai po kūną laksto
Mažytė
Saldi naktis į miestą nusileido,
O tu kažkur beviltiškai skubi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Juk tu žinai, kad net puikiausios gėlės
Numiršta tyliai po pirmų speigų,
Bet su tavim mažajam mūsų kambarėly,
Mažyte mano, šią naktį nuostabu.
Bet su tavim mažajam mūsų kambarėly,
Mažyte mano, šią naktį nuostabu.
Tik neliūdėk, juk paskutinį kartą
Galbūt rytoj nubusi tu viena.
Argi dėl to kankintis šitaip baisiai verta,
Mums ši naktis likimo dovana.
Argi dėl to kankintis šitaip baisiai verta,
Mums ši naktis - likimo dovana.
Saldžioj nakty bučiuoju tavo veidą,
Kuriuo nuslinko ašara žvarbi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Mažytė
Saldi naktis į miestą nusileido,
O tu kažkur beviltiškai skubi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Juk tu žinai, kad net puikiausios gėlės
Numiršta tyliai po pirmų speigų,
Bet su tavim mažajam mūsų kambarėly,
Mažyte mano, šią naktį nuostabu.
Bet su tavim mažajam mūsų kambarėly,
Mažyte mano, šią naktį nuostabu.
Tik neliūdėk, juk paskutinį kartą
Galbūt rytoj nubusi tu viena.
Argi dėl to kankintis šitaip baisiai verta,
Mums ši naktis likimo dovana.
Argi dėl to kankintis šitaip baisiai verta,
Mums ši naktis - likimo dovana.
Saldžioj nakty bučiuoju tavo veidą,
Kuriuo nuslinko ašara žvarbi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
