J. Vaičiūnaitė "Balandis"
Užšvilpsiu kryžgatvy po saule tik nekaltink...
Geriau užkimšk ausis, geriau užmiršk
ramybės dėlei...
Nutols baltais punktyrais obelys, dažytos
kalkėm.
Namai pavirs spalvingom vaikų kaladėlėm.
Delnais tau išplosiu, atlošus suveltą galvą,
Balandžio griaustinių ritmą...
Saulės bus pilnos lėkštės...
Atgis akyse cementinio šaligatvio spalvos,
Žalzganais purslais iš upės krioklių aptėkštos.
Vėl imsiu ir juoktis, ir verkti, vėl imsiu
dainuoti šiaip sau...
Ir bus pats laikas palikti namelį iš kortų...
Trys obelys luš erdvėje, kai atodrėkio saulėj
išeisiu,
Kad niekas skaidriam jo lange manęs neieškotų.
J.Vaičiūnaitė "Raudonkepurytė"
Sudžiūvusių lapų, grybų, lietaus neaiškų dvelkimą
Nešu su savim į nežinomų gatvių didelę spūstį...
Kai suskamba saulės varpas ir sapnas sklaidytis ima.
Aš moku balkono šešėlyje lyg po egle atsibusti.
Stogų ir bokštų tankmėj bastaus kaip Raudonkepurytė,
Ir niekad, ir niekur nepastebiu žybsinčių vilko vyzdžių,
Įėjus į rūškanus kambarius, garsiai sakau labas rytas!
Jus visus už dulkėtų stalų, jus visus mylėti geidžiu!
Kasdien didelių namų languose, neaplenkus nė vieno,
Balta prijuostė nušvinta pro rudenio sutemų drangą...
Mažoj kraitelėj jums atnešu duonos, medaus ir pieno,
Akių pilkumoj šiaurinį, lūkesio pilną dangų...
Sudžiūvusių lapų, grybų, lietaus neaiškų dvelkimą
Nešu su savim į nežinomų gatvių didelę spūstį...
Kai suskamba saulės varpas ir sapnas sklaidytis ima.
Aš moku balkono šešėlyje lyg po egle atsibusti.
Stogų ir bokštų tankmėj bastaus kaip Raudonkepurytė,
Ir niekad, ir niekur nepastebiu žybsinčių vilko vyzdžių,
Įėjus į rūškanus kambarius, garsiai sakau labas rytas!
Jus visus už dulkėtų stalų, jus visus mylėti geidžiu!
Kasdien didelių namų languose, neaplenkus nė vieno,
Balta prijuostė nušvinta pro rudenio sutemų drangą...
Mažoj kraitelėj jums atnešu duonos, medaus ir pieno,
Akių pilkumoj šiaurinį, lūkesio pilną dangų...
NAKTIS
Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
Paniro į drėgnų, juodų plaukų vilnis.
Tu nieko nesakai... Už mano lango
ir mano širdyje naktis... Palaiminta naktis.
Nusviro sunkios pasakų karalių galvos...
Kaip pro miglas matau karūnas skęstančias tamson...
Ištrykšta paskutinis spindulys toks šaltas
ir kruvinas, lyg kalavijas po nuožmios kovos...
Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
paniro į juodų, drėgnų plaukų vilnis
bedugnius ir drumstus užsimiršimo vandenis.
Girdžiu, kaip plaka ir žėruoja saulėj bangos,
bet mano širdyje naktis... palaiminta naktis...
Henrikas Nagys. Žemė. Poezijos antologija Vilnius: Vyturys, 1991.
Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
Paniro į drėgnų, juodų plaukų vilnis.
Tu nieko nesakai... Už mano lango
ir mano širdyje naktis... Palaiminta naktis.
Nusviro sunkios pasakų karalių galvos...
Kaip pro miglas matau karūnas skęstančias tamson...
Ištrykšta paskutinis spindulys toks šaltas
ir kruvinas, lyg kalavijas po nuožmios kovos...
Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
paniro į juodų, drėgnų plaukų vilnis
bedugnius ir drumstus užsimiršimo vandenis.
Girdžiu, kaip plaka ir žėruoja saulėj bangos,
bet mano širdyje naktis... palaiminta naktis...
Henrikas Nagys. Žemė. Poezijos antologija Vilnius: Vyturys, 1991.
Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų.
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.
Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai;
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.
Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Mano vardą ten randu.
Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.
Daug naujų skambių vardų.
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.
Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai;
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.
Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Mano vardą ten randu.
Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.
QUOTE(lavega @ 2011 11 25, 19:38)
Pasidalinkim du kelius
Ir nieko nereikės daugiau dalintis.
Ir niekad neužklius už tavo žodžių
Mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu nešaukus,
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus...
Gal ašara ištirps, išdžius
Kadais ledu širdy sustingus...
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
Ir nieko nereikės daugiau dalintis.
Ir niekad neužklius už tavo žodžių
Mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu nešaukus,
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus...
Gal ašara ištirps, išdžius
Kadais ledu širdy sustingus...
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
Papildyta:
QUOTE(NickaD @ 2011 08 02, 10:30)
Mylimiausias. Geriausias iš geriausių.
2007 birželis
Dykuma
Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..
Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..
Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..
Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..
2007 birželis
Dykuma
Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..
Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..
Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..
Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..
Užmigo žemė
Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!
Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..
[Maironis]
Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!
Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..
[Maironis]
NORIU PASAKYTI
Noriu pasakyti myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau nekenčiu.
Noriu pasakyti nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau į sveikatą.
Noriu pasakyti labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjęs.
Noriu pasakyti sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau lyja.
Noriu pasakyti šalta,
bet gali neišgirsti,
todėl šilčiau apsirengiu.
Noriu pasakyti eisiu,
bet šalia nieko nėra,
todėl paprasčiausiai einu.
Noriu pasakyti žvirblis,
bet gal ne taip supras,
todėl sakau akmuo.
Noriu pasakyti skauda,
bet jau sakiau,
todėl sukandu dantis.
Noriu pasakyti smarvė,
bet negražu,
todėl nekvėpuoju.
Noriu pasakyti velniop,
bet ir taip aišku,
todėl sakau sriubos nori?
Noriu pasakyti kodėl,
bet į kvailus klausimus
niekas neatsakinėja,
todėl sakau nieko, nieko.
Noriu pasakyti gražu,
bet dėl skonio nesiginčijama,
todėl sakau vakar.
Noriu pasakyti, bet nesakau,
nes negaliu, o kai galiu nenoriu.
Noriu pasakyti noriu,
bet norai ne visada pildosi,
todėl sakau karamelė
arba šiaip kvailystė.
Noriu pasakyti taigi,
bet tokiais atvejais nieko nesakoma,
todėl sakau geras oras.
Noriu pasakyti be reikalo,
bet be reikalo, šiaip sau
juk nešnekėsi.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Noriu pasakyti myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau nekenčiu.
Noriu pasakyti nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau į sveikatą.
Noriu pasakyti labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjęs.
Noriu pasakyti sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau lyja.
Noriu pasakyti šalta,
bet gali neišgirsti,
todėl šilčiau apsirengiu.
Noriu pasakyti eisiu,
bet šalia nieko nėra,
todėl paprasčiausiai einu.
Noriu pasakyti žvirblis,
bet gal ne taip supras,
todėl sakau akmuo.
Noriu pasakyti skauda,
bet jau sakiau,
todėl sukandu dantis.
Noriu pasakyti smarvė,
bet negražu,
todėl nekvėpuoju.
Noriu pasakyti velniop,
bet ir taip aišku,
todėl sakau sriubos nori?
Noriu pasakyti kodėl,
bet į kvailus klausimus
niekas neatsakinėja,
todėl sakau nieko, nieko.
Noriu pasakyti gražu,
bet dėl skonio nesiginčijama,
todėl sakau vakar.
Noriu pasakyti, bet nesakau,
nes negaliu, o kai galiu nenoriu.
Noriu pasakyti noriu,
bet norai ne visada pildosi,
todėl sakau karamelė
arba šiaip kvailystė.
Noriu pasakyti taigi,
bet tokiais atvejais nieko nesakoma,
todėl sakau geras oras.
Noriu pasakyti be reikalo,
bet be reikalo, šiaip sau
juk nešnekėsi.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Vėlu
Aš bridau per gyvenimo purvą,
Plaukiau per gyvenimo upę,
Įbridau į gyvenimo kalną,
Nedrįsau nusileisti žemyn...
Nukritau į gyvenimo liūną,
Supratau, kad blogiau jau nebūna,
Atradau ten gyvenimo džiaugsmą,
Kai pavalgyt gavau trupinių...
Pažinau gyvenimo skonį,
Pamačiau gyvenimo vertę,
Tik jau buvo gyventi vėlu...
Irena Barvydė
Aš bridau per gyvenimo purvą,
Plaukiau per gyvenimo upę,
Įbridau į gyvenimo kalną,
Nedrįsau nusileisti žemyn...
Nukritau į gyvenimo liūną,
Supratau, kad blogiau jau nebūna,
Atradau ten gyvenimo džiaugsmą,
Kai pavalgyt gavau trupinių...
Pažinau gyvenimo skonį,
Pamačiau gyvenimo vertę,
Tik jau buvo gyventi vėlu...
Irena Barvydė
AS PAZINAU KARALIU TAVYJE
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Vytautas Mačernis
Tai mano eilerastis jau daug daug metu... Tik zmogus, kuriam jis skirtas savo sirdimi ne su manimi...
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Vytautas Mačernis
Tai mano eilerastis jau daug daug metu... Tik zmogus, kuriam jis skirtas savo sirdimi ne su manimi...
Kuo rožės kvepia, vienas nesupras.
O kitas medų gauna iš karčių žolynų.
Duok duonos tu vienam, atmins per amžius.
Gyvybę paaukok kitam - nė nesupras...
Omaras Chajamas
O kitas medų gauna iš karčių žolynų.
Duok duonos tu vienam, atmins per amžius.
Gyvybę paaukok kitam - nė nesupras...
Omaras Chajamas
***
Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.
Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.
Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį votį,
tylėdama džiaustys rūbus.
Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus
į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 1998.
Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.
Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.
Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį votį,
tylėdama džiaustys rūbus.
Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus
į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 1998.
***
Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.
Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.
Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį votį,
tylėdama džiaustys rūbus.
Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus
į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 1998.
Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.
Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.
Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį votį,
tylėdama džiaustys rūbus.
Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus
į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 1998.
