Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Labai labai patinka 
Alfonsas Maldonis
KAIP ŽAIDŽIA VAIKAI
Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę,,,
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūs nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.
Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visad atvirai.
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viskas gerai.
Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia, ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.
Alfonsas Maldonis
KAIP ŽAIDŽIA VAIKAI
Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę,,,
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūs nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.
Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visad atvirai.
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viskas gerai.
Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia, ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.
Dainos gimimas
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
[Radauskas H. Dainos gimimas]
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
[Radauskas H. Dainos gimimas]
Gražus man...
NEVERK
Nestovėk prie mano kapo ir neverk;
Aš nesu ten, aš nemiegu.
Aš esu tūkstantis pučiančių vėjų,
Aš esu deimanto atspindžiai sniege.
Aš esu saulės šviesa ant bręstančių javų;
Aš esu švelnus rudens lietus,
Kai tu nubundi rytmečio tyloje.
Aš esu veržlus paukščių skrydis.
Aš esu žvaigždė, tykiai šviečianti naktyje.
Nestovėk prie mano kapo ir neverk,
Manęs nėra tenai
Mary Elizabeth Frye
NEVERK
Nestovėk prie mano kapo ir neverk;
Aš nesu ten, aš nemiegu.
Aš esu tūkstantis pučiančių vėjų,
Aš esu deimanto atspindžiai sniege.
Aš esu saulės šviesa ant bręstančių javų;
Aš esu švelnus rudens lietus,
Kai tu nubundi rytmečio tyloje.
Aš esu veržlus paukščių skrydis.
Aš esu žvaigždė, tykiai šviečianti naktyje.
Nestovėk prie mano kapo ir neverk,
Manęs nėra tenai
Mary Elizabeth Frye
D. Kajokas "PROCESIJA"
jie slenka gedėdami gieda ir ieško
pasauli pro dulkes virš kelio virš viešo
jie ieško ir ieško ir vis nesuranda
o jei ir suranda vis tiek nesupranta
jie slenka gedėdami gieda ir ieško
pasauli pro dulkes virš kelio virš viešo
jie ieško ir ieško ir vis nesuranda
o jei ir suranda vis tiek nesupranta
Vėjas praneša pro šalį vieną langą,
vieną žmogų ir sulopytą švarkelį,
vienoje kišenėje monetos žvanga,
smėlis kitoje žvangėt negali...
Vieną miestą pro akis, turėklus laiptų,
vieną artimą ir vieną artimiausią,
vieną kvailą klausimą na, kaip tu?
Aš ir vėl naujų niekų ėmiausi...
Pro pirštus nubėga ir nubyra
lyg smiltelės lengvos balerinos,
arlekinai ir pajacai, ir satyrai,
grynas auksas, grynas laikas, juokas grynas.
O viena ranka dar moja toly
lyg blyški gležnutė vėliavėlė,
dar matau, sekunde, mano broli,
mano tėve, mano vaike, mano smėli...
[DAIVA ČEPAUSKAITĖ. Smėlis]
vieną žmogų ir sulopytą švarkelį,
vienoje kišenėje monetos žvanga,
smėlis kitoje žvangėt negali...
Vieną miestą pro akis, turėklus laiptų,
vieną artimą ir vieną artimiausią,
vieną kvailą klausimą na, kaip tu?
Aš ir vėl naujų niekų ėmiausi...
Pro pirštus nubėga ir nubyra
lyg smiltelės lengvos balerinos,
arlekinai ir pajacai, ir satyrai,
grynas auksas, grynas laikas, juokas grynas.
O viena ranka dar moja toly
lyg blyški gležnutė vėliavėlė,
dar matau, sekunde, mano broli,
mano tėve, mano vaike, mano smėli...
[DAIVA ČEPAUSKAITĖ. Smėlis]
Man be galo gražus...
Juozas Erlickas
Aklas berniukas
Nupirk man spalvotų pieštukų -
Aš piešiu spalvotus namus,
Spalvotą seselę, spalvotą broliuką,
Septynis spalvotus kiemus,
Iš kiemo kiekvieno po kelią
Tolyn, per spalvotas lankas
Nupiešiu ką šnekas drugeliai
Po žydinčia vyšnios šaka.
Nupiešiu sau ežerą ramų,
Žalią girią ir lauko arimą
Vieškeliu grįžtančią mamą
Ir prie vieškelio beržo ošimą.
Spalvotą čiulbėjimą paukščių,
Žydėjimą lauko gėlių,
Takelį per kalnus aukščiausius
Ir einančius tuo takeliu.
Nupiešiu aš tolimą jūrą,
Skrydį žuvėdros nupiešiu,
Ir jūroj paklydusią burę,
Kur lobių salos tebeieško
Spalvotai nupiešiu aš juodą
Pasaulį ir šimtą kelių
Aš viską nupiešiu spalvotai,
Ko pamatyt negaliu
Juozas Erlickas
Aklas berniukas
Nupirk man spalvotų pieštukų -
Aš piešiu spalvotus namus,
Spalvotą seselę, spalvotą broliuką,
Septynis spalvotus kiemus,
Iš kiemo kiekvieno po kelią
Tolyn, per spalvotas lankas
Nupiešiu ką šnekas drugeliai
Po žydinčia vyšnios šaka.
Nupiešiu sau ežerą ramų,
Žalią girią ir lauko arimą
Vieškeliu grįžtančią mamą
Ir prie vieškelio beržo ošimą.
Spalvotą čiulbėjimą paukščių,
Žydėjimą lauko gėlių,
Takelį per kalnus aukščiausius
Ir einančius tuo takeliu.
Nupiešiu aš tolimą jūrą,
Skrydį žuvėdros nupiešiu,
Ir jūroj paklydusią burę,
Kur lobių salos tebeieško
Spalvotai nupiešiu aš juodą
Pasaulį ir šimtą kelių
Aš viską nupiešiu spalvotai,
Ko pamatyt negaliu
Juozas Erlickas. Lietūs, panašūs į žmones
Tie lietūs, jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna beldžiasi į langą
Tik niekada nebūna jie sausi.
Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,
Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai
O rudenį lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.
Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos
Jie tik atostogauja ten aukštai
Tie lietūs, jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna beldžiasi į langą
Tik niekada nebūna jie sausi.
Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,
Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai
O rudenį lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.
Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos
Jie tik atostogauja ten aukštai
Vytautas Mačernis
PASIKALBĖJIMAS SU MAMA
Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras".
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?
PASIKALBĖJIMAS SU MAMA
Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.
Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras".
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.
Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?
Labai grazu...apie mamyte..
Tu esi
Tu esi to pakirdusio ryto
Aušrinės liepsnelė šviesi.
Ir vidurnaktį vėsų užkritus
Ant žiedo raselė esi...
Tu esi ta pavasario upės
Srovė, gaivalinga, drąsi,
Ir gegutė klevely įtūpus,
Ir šlaito žibutė esi...
Tu esi ta lakaus vyturėlio
Suvirpus giesmelė garsi
Ir nubąlusį džiaugsmą iškėlus
Ievos viršūnėlė esi...
Tu esi ta nugrimzdus, paskendus
Pilis ir jos lobiai visi,
Visos pasakos, visos legendos,
Visi padavimai esi...
Tu esi ta bekraštė mėlynė,
Pražydus šventam ilgesy,
Ir širdy išnešiota tėvynė
Ir džiaugsmas ir laimė esi.
Jonas Aistis
Tu esi to pakirdusio ryto
Aušrinės liepsnelė šviesi.
Ir vidurnaktį vėsų užkritus
Ant žiedo raselė esi...
Tu esi ta pavasario upės
Srovė, gaivalinga, drąsi,
Ir gegutė klevely įtūpus,
Ir šlaito žibutė esi...
Tu esi ta lakaus vyturėlio
Suvirpus giesmelė garsi
Ir nubąlusį džiaugsmą iškėlus
Ievos viršūnėlė esi...
Tu esi ta nugrimzdus, paskendus
Pilis ir jos lobiai visi,
Visos pasakos, visos legendos,
Visi padavimai esi...
Tu esi ta bekraštė mėlynė,
Pražydus šventam ilgesy,
Ir širdy išnešiota tėvynė
Ir džiaugsmas ir laimė esi.
Jonas Aistis
Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia,
Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.
Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,
Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.
Galingos rankos suka planetų karuselę,
Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai.
Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę,
Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.
Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį,
Spindėt varinei vielai prekymety smagu.
Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį,
Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.
Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. Chicago: V. Saulius, 1965.
Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.
Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,
Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.
Galingos rankos suka planetų karuselę,
Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai.
Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę,
Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.
Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį,
Spindėt varinei vielai prekymety smagu.
Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį,
Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.
Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. Chicago: V. Saulius, 1965.
