Vidunaktis miestą fantomą
Aptaškė krauju ir ugnim,
O skliauto bedugnį aksomą
Subadė auksinėm vinim.
O žemėje vieškeliai liejas,
O vieškeliais eina žmogus,
Pametęs gatves ir alėjas,
Pamatęs lankas ir laukus.
Jam moja pražydus šakelė,
Žiedų ir kvapų kupina,
Ir nušviečia plaukiantį kelią
Auksinė nakties šypsena.
[Henrikas Radauskas. Nakties keleivis]
Tau
Nabi Chazri
Jei tapsi tu
Kalnų viršūne,-
rūku baltuoju būti aš galiu...
Tau busiu aš
Tyla svajinga,
Jei tapsi susimąstymu giliu.
Jei tapsi tu žaliąja pieva,
AŠ būsiu tau
Gaivinančiu lietum.
O jei tu netikėtai
Tapsi jūra,
Pavirsiu aš krantu.
Nešu
Aš laimės pradžią-
Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.
Jei kaip daina
Tu suskambėsi,-
Zinok, aš tavo žodžiuose esu.
O jei mane nutildys laikas,
Tu būsi man prasmė visa.
Jei tu pabusi tarsi rytas,-
Kaip saulė būsiu,
Kaip šviesa...
Juozas Erlickas
Ar surasi mane
Baigia žiburiai jau degti,
Taip tylu senam sode!
Tokią šiltą gražią naktį
Ar surasi tu mane?..
Sidabriniam lietui lyjant
Aš paklydau tarp lelijų...
Ateini tu per žolynus,
Ištiesi abi rankas
Ir paklausi apkabinęs -
Ar čia myli mane kas?
Atsakau aš labai tyliai -
Šičia tamstą labai myli.
Ir dvi širdys uždainuoja.
Dailiai skamba ta daina
Kaip miškų versmė skaidrioji -
Meilė, laimė ir svaja...
Vėjas lempas užgesina,
Bet liepsnoja dvi krūtinės.
Ar surasi mane
Baigia žiburiai jau degti,
Taip tylu senam sode!
Tokią šiltą gražią naktį
Ar surasi tu mane?..
Sidabriniam lietui lyjant
Aš paklydau tarp lelijų...
Ateini tu per žolynus,
Ištiesi abi rankas
Ir paklausi apkabinęs -
Ar čia myli mane kas?
Atsakau aš labai tyliai -
Šičia tamstą labai myli.
Ir dvi širdys uždainuoja.
Dailiai skamba ta daina
Kaip miškų versmė skaidrioji -
Meilė, laimė ir svaja...
Vėjas lempas užgesina,
Bet liepsnoja dvi krūtinės.
Vytautas Mačernis
Sielos paveikslas
Po žemu ir pilku dangumi
Aš einu palenkęs galvą
Ir mąstau, kaip sielai artimi
Tie tušti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.
Kojas vilkdamas drėgna žeme,
Prieinu lapuočių mišką
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyškę
Supas lapai - negyvi drugiai -
Ir pusiau nusilapoję
Medžiai stūkso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,
Šalty kūnais, virpančiais gailiai,
Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.
Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.
Sielos paveikslas
Po žemu ir pilku dangumi
Aš einu palenkęs galvą
Ir mąstau, kaip sielai artimi
Tie tušti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.
Kojas vilkdamas drėgna žeme,
Prieinu lapuočių mišką
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyškę
Supas lapai - negyvi drugiai -
Ir pusiau nusilapoję
Medžiai stūkso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,
Šalty kūnais, virpančiais gailiai,
Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.
Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.
/............./
Ar tu tai žinai
Aš net nespėjau tavęs paliest.
Tu išėjai.Tu išėjai.
Tos naktys prie jūros ir mūsų balsai
Pavirto sapnais.
Nespėjau tavęs net pabučiuot.
Tu išėjai.Tu išėjai.
Tavo skaidrųjį juoką ola daužys
Dar ilgai.
Aš net nespėjau tau pasakyt,
Kad myliu. O tu išėjai.
Tavo skruostus ilgai šluostysiu dar.
Ar tu tai žinai?
Ar tu tai žinai
Aš net nespėjau tavęs paliest.
Tu išėjai.Tu išėjai.
Tos naktys prie jūros ir mūsų balsai
Pavirto sapnais.
Nespėjau tavęs net pabučiuot.
Tu išėjai.Tu išėjai.
Tavo skaidrųjį juoką ola daužys
Dar ilgai.
Aš net nespėjau tau pasakyt,
Kad myliu. O tu išėjai.
Tavo skruostus ilgai šluostysiu dar.
Ar tu tai žinai?
Bičiulėnui užsieniečiui
Autorius: Aidas Marčėnas
For ever young - nereiškia suvaikėti,
bet mirt jaunam - kaip andai hipiai mokė,
aš ten kadais buvau pasigėlėti,
buvai ir tu, dabar abu senoki
dabar iš ten - tik sniego telegramos
balandžių kojom taikiai pripėduotos,
vaikėjame kasryt po lengvą gramą,
po sunkų gramą - vakarinės puotos
ir ne stočių peronuose nubundant
man kartais traukiniai į Rygą dunda
nuo mano gatvės ligi tavo sielos
o kartais mus kažkas atsirakina
ir vertina, nelyg Felinio kiną:
- senukų suvaikėjimas gan mielas
Autorius: Aidas Marčėnas
For ever young - nereiškia suvaikėti,
bet mirt jaunam - kaip andai hipiai mokė,
aš ten kadais buvau pasigėlėti,
buvai ir tu, dabar abu senoki
dabar iš ten - tik sniego telegramos
balandžių kojom taikiai pripėduotos,
vaikėjame kasryt po lengvą gramą,
po sunkų gramą - vakarinės puotos
ir ne stočių peronuose nubundant
man kartais traukiniai į Rygą dunda
nuo mano gatvės ligi tavo sielos
o kartais mus kažkas atsirakina
ir vertina, nelyg Felinio kiną:
- senukų suvaikėjimas gan mielas
Dar penkios minutės nakties
šiam vėjų pilnam kambary,
šioj meilėj bastūnėj, kuri
alsuoja prie balto peties.
Dar tyra, dar grožis gražus,
dar lūpos paskęsta plaukuos,
dar krenta lėtai pro paukščius
žiedai nuo alyvų šakos.
Dar žiūri aukščiausia žvaigždė
akim vieniša ir ramia,
ir bėga į žvaigždę skruzdė
iš baimės kažką šaukdama.
[Donaldas Kajokas]
šiam vėjų pilnam kambary,
šioj meilėj bastūnėj, kuri
alsuoja prie balto peties.
Dar tyra, dar grožis gražus,
dar lūpos paskęsta plaukuos,
dar krenta lėtai pro paukščius
žiedai nuo alyvų šakos.
Dar žiūri aukščiausia žvaigždė
akim vieniša ir ramia,
ir bėga į žvaigždę skruzdė
iš baimės kažką šaukdama.
[Donaldas Kajokas]
Melsvą rožių bukietą ant stalo
Vakaras pastatė ir pripylė
Rausvo vyno klevui į bokalą
Ir rasom aptaškė žolę tylią.
Ir ištirpo sodai tartum sniegas,
Ir poetai soduose ištirpo.
Jiems užliejo širdį šiltas miegas,
Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.
Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios,
Rožių kvapas ant šakelių supos,
Svaigo spalvos vakaro neryškios,
Migo vyno paragavę lūpos.
O poetai plunksnas pasidažė
Į upelį, kurs per dangų bėgo,
Ir sidabro rašalu parašė
Šnerančią poemą apie miegą.
[Henrikas Radauskas]
Vakaras pastatė ir pripylė
Rausvo vyno klevui į bokalą
Ir rasom aptaškė žolę tylią.
Ir ištirpo sodai tartum sniegas,
Ir poetai soduose ištirpo.
Jiems užliejo širdį šiltas miegas,
Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.
Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios,
Rožių kvapas ant šakelių supos,
Svaigo spalvos vakaro neryškios,
Migo vyno paragavę lūpos.
O poetai plunksnas pasidažė
Į upelį, kurs per dangų bėgo,
Ir sidabro rašalu parašė
Šnerančią poemą apie miegą.
[Henrikas Radauskas]
Trumpas sustojimas lietuje
Aidas Marčėnas
Per dieną žemę lietų godžiai plempia
kuriam kas valandą mažiau erdvės
stotis bažnyčia kapinaitės plentas
ir autobusas kur tuoj pat judės
bet mano sapno struktūras suardo
tartum eschatologinė žara
miestelis be šviesos gal net be vardo
kurio jokiam žemėlapy nėra
kažkas gyvena sutemose sausio
degtinę geria už vargus žmonių
už sausio lietų ir kad aš klausausi
barbenimo nei vakaro žinių
nieks neišlydi moteries ir vaiko
nepasitinka motinų žmonų
bobelė savo turto maišą laiko
tuoj viskas vėl nugrims gelmės sapnų
miestelis lietuje - namai ir kryžiai
aš veik ir atsibudęs nebuvau
minkštam krėsle va šitaip ir palydžiu
vietas kuriom nelyg lietus sruvau...
Amžinas ryšys
Aš mirsiu tikriausiai trečiadienį-
lyg trečiąjį kartą užgimęs,
vėl žemę praradęs - tą radinį,
kuris man lyg dingstančios žymės;
aš mirsiu tikriausiai trečiadienį-
su krintančiais lapais kartu,
su pėda, įspausta purve
praeivio nežinomo;
per mirksnį aplėkęs ratu
pasaulį, aš įpročiu įnamio
išplėšiu dar kartą save
iš ten, kur beprotiškai mylima,
iš ten, kur protingai išduodama,
bet siela, kaip vėją siūbuodama
gelė, patylom nusileis
ant veido, apjuosto spygliais.
Aš mirsiu tikriausiai trečiadienį-
lyg trečiąjį kartą užgimęs,
vėl žemę praradęs - tą radinį,
kuris man lyg dingstančios žymės;
aš mirsiu tikriausiai trečiadienį-
su krintančiais lapais kartu,
su pėda, įspausta purve
praeivio nežinomo;
per mirksnį aplėkęs ratu
pasaulį, aš įpročiu įnamio
išplėšiu dar kartą save
iš ten, kur beprotiškai mylima,
iš ten, kur protingai išduodama,
bet siela, kaip vėją siūbuodama
gelė, patylom nusileis
ant veido, apjuosto spygliais.
Tiesiog krizė
Agnė Skruzdėliauskaitė
Nuo rugpjūčio vyras zyzė:
Nepirk šito - pirk aną,
Tuoj namus sugriaus ta krizė,
Nebus darbo - bus bėda.
Juo ilgai aš netikėjau,
Vis naujus batus pirkau,
Ir kai ta diena atėjo,
Aš šeimos galva likau.
Vyras mano jau bedarbis.
Aš drąsi dar - juk galva".
Bet dėl viso pikto šiandien
Ikrus pakeitė dešra.
Pas mane darbe dykynė -
Tuščia, dulkės ant stalų.
Vakar dar penkis atleido,
Jau ir man ne už kalnų.
Bet vis tiek nepasiduosiu -
Juk ir krizė su galu.
Krize, Krize, - bėk iš kiemo" -
Naktį balkone šaukiu.
Iš flamandiško kilimo, blunkančio oro šilkinio,
Ar iš pasakos, kur sakalai ir alchemikai miega,
Jis iššoka, akim kaip žibuoklėm nušviesdamas pievą,
Ir nubėga per skambantį mišką gražus vienaragis.
Sakalai, nusigandę, pro virpantį medį pakyla,
Ir alchemikai braižo ant stiklo ugningą figūrą,
O heraldiški liūtai nuo skydo nušoka į žemę,
Ir jų aukso karūnos po pasakos orą pabyra.
Vienaragis įeina į juodą, užnuodytą upę,
Ir vanduo, tartum stiklas, giedrėja ir plaukdamas gieda,
O ištroškę žirgai ir lakštingalos vandenį geria,
Ir su naščiais nuo kalno atbėga prie upės merginos.
Vienaragis, sužvengęs, nuo kailio vaivorykštę krato,
Ir merginos rieškučiom žaibuojančius deimantus beria,
O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką,
Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.
[H. Radauskas. Vienaragis]
Ar iš pasakos, kur sakalai ir alchemikai miega,
Jis iššoka, akim kaip žibuoklėm nušviesdamas pievą,
Ir nubėga per skambantį mišką gražus vienaragis.
Sakalai, nusigandę, pro virpantį medį pakyla,
Ir alchemikai braižo ant stiklo ugningą figūrą,
O heraldiški liūtai nuo skydo nušoka į žemę,
Ir jų aukso karūnos po pasakos orą pabyra.
Vienaragis įeina į juodą, užnuodytą upę,
Ir vanduo, tartum stiklas, giedrėja ir plaukdamas gieda,
O ištroškę žirgai ir lakštingalos vandenį geria,
Ir su naščiais nuo kalno atbėga prie upės merginos.
Vienaragis, sužvengęs, nuo kailio vaivorykštę krato,
Ir merginos rieškučiom žaibuojančius deimantus beria,
O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką,
Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.
[H. Radauskas. Vienaragis]
