Laba diena, ačiū už nuomones, jos tikrai šiuo metu reikalingos, nes išgirsti kelias nuomones nėra blogai. Dėl savo vyri pasakysiu taip, jis buvo laimingas, bet praėjus dviem mėnesiams po vestuvių ir vaikelio, matai patapo nebelaimingas. Tai prieš priimant tokius sprendimus, kaip vaikas, reiktų pagalvoti ir apie pasekmes bei atsakomybę. Praeitą savaitę tikriausiai suvokiau padėties rimtumą ir jaučiua kaip pasaulis griūva, paverkiau nuo širdies, net vieną vakarą atsigulusi, pagalvojau, ko labiausiai norėčiau tai ryte tiesiog nepabusti, vat tada ir supratau, kad gana verkšlenti.
Jis tikėjosi, kad aš ,,vištelė'' susikrausiu maišelius ir išeisiu pas mama, bet jis ką aš per tuos metus investavau, nežada net atiduoti, na ką galiu pasakyti - žmogaus moralė aiški. Beto mano puikusi vyras tai visų mylimas, niekam net neužsimena, kad aš laukiuosi... tai jau man kėlė nerimą, tai kaip suprantu jis pasikonsultavo su kazkuo, kad naudinga nesakyti, kad as laukiuosi, o po to jis sakys nežinau ko ji išėjo ir kieno vaikas, nors pats 100 proc. zino, kad jo. Bet aš taip lengvai galvoju nemesti šio reikalo, padarysiu vyriškiui staigmeną, nebusiu ta ,,vištelė'', jis su manim taip elgiasi, manau turiu teisę ne tik teisiškai, bet ir iš žmogiškosios pusės, neiti iš buto. Jis matai sugalvojo atsikratyti manimi ir jam nusispajuti kur mes dėsimės su mažuoju. Aš būsiu tam bute kol negausiu teismo sprendimo apie iškeldinimą, o aš jo kokius metus tikrai negausiu. Taip aš ten būti nenoriu, bet jis, kad aš ten būčiau manau dvigubai labiau nenori. O dabar galvoju paieškoti apie santuokas teisinės praktikos, nes po dviejų mėnesių jis užsiminė, kad skiriasi, tai ji buvo iš jo pusės fiktyvi, bent išlaidas norėčiau pasigrąžinti už santuoką.