Pazvelkime ne filosofiskai ir ne is jausmu prizmes. Juk vaikuciai yra gamtos dovana, kaip jie ateina niekam nesuprantamai, paspaltingai, taip ir iseina paslaptingai... Juk tai gamtos kurinys. As isvis nemanau, kad leliuka ateme butent is manes ar taves, jos ar jo. Jis tiesiog isejo, nes taip fiziologiskai sudestyta
Aisku, as tikiu ir tuo, kad yra kazkas auksciau, kad kazkas duoda, kazkas atima, kazkas paskirsto, kad yra svajones, mistika, jausmai, lukesciai, kad yra sirdis, kad yra geri-blogi poelgiai ir kad yra tikejimas... Tikejimas, kad susitiksim su savo angeliukais, kad sulauksim dar vienu spinduliuku, kad palengves, kad sirdies taip nedraskys ilgesys musu vaikams... ir kad skausmo asaros pavirs i dziaugsmo asaras
Ir kai mastau sirdim, renkuosi antra varianta, o kai paziuriu blaiviai, renkuosi pirma. Laikykites mamytes, suraskite sau paaiskinima del tokio skausmo, ir kad tik jis palengvintu gedejima musu angeleliu. Sekmes