Auklė, ar močiutė?

#13
obuoliux, tau pasisekė, net užpavydėjau thumbup.gif Mane mama jau didesnę palikinėdavo močiutei tai vienai, tai kitai. Kokios pasekmės? Nebuvo ryšio su mama ir aš augau manydama, kad manęs nemyli cry.gif Praradom daug gražaus laiko, o tie nuolatiniai grūdimai į kaimą mane, vaiką, kažkaip privertė manyti, kad aš apskritai esu paimta iš vaikų namų. Tokios mintys vaikus apninka,kai jiems trūksta tėvų dėmesio. O iš kur jo gausi, kai mamą matai tik kartą per savaitę?

Kaip aš elgdavausi, kai mama atvažiuodavo savaitgaliais? Jinai pasakojo, jog jai labiausiai sopėdavo širdį, kad atvažiavus manęs aplankyti aš puldavau ne jai į glėbį, o į krepšį, patikrinti, kas lauktuvėm atvežta. Ir kodėl aš, vaikas šitaip elgiausi, ar galit kas paaiškint?

Kad esu ir buvau mylima įsitikinau tik dabar, kai esu jau seniai suaugusi. O tai žinoti man reikėjo vaikystėje. Todėl lieku prie savo nuomonės - močiutė geriau savaitgaliais, o ne mama tongue.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Smurka: 13 kovo 2005 - 17:30
#14
Šis atvejis, manyčiau, kiekvienam vaikui individualus. Ir geriausias būdas išsiaiškinti - išbandyti tokią situaciją bent kelis mėnesius. Galgi viskas būtų OK tongue.gif . Suprantu, kad savo vaiką palikti kad ir mamai ilgam laikui laaaaaabai sunku. Aš su saviškiu ilgiau kaip dienai dar ir dabar nesugebu išsiskirti. Tačiau esant reikalui, rinkčiausi močiutę thumbup.gif .
Linkiu Mune tau sėkmės smile.gif . Juk pati pamatysi, ar tinka jums toks variantas, ar ne.
Atsakyti
#15
Nu jo blink.gif Siūloma eksperimentuoti su vaiku, žinant, kad tokie eksperimentai vienu iš dviejų atvejų gali baigtis liūdnai, sakyčiau, nelabai logiškas variantas. Žaisti reikia loterijose, o ne su vaikų likimais
Atsakyti
#16
Mune, žinai, labai sunku tau patart g.gif ...bet vistik mama yra mama, aš ja pasikliaučiau, o auklių tikrai visokių būna ir man buvo, nenoriu gąsdint schmoll.gif , aš pati užtat būsiu namie 2-3m, nors finansai ir kaip stumia eit darban verysad.gif
Mano vienos pažįstamos 2 vaikus tai uošvė (už pinigėlius) puikiai prižiūri mirksiukas.gif
Atsakyti
#17
lengvute, mamom visos pasikliautų, jei tos mamos gyventų tame pačiame mieste
tongue.gif
Atsakyti
#18
Na ne visai visi mamom pasikliautu ax.gif - kalbu apie kasdiene prieziura.
Bet Mune, taigi dar puse metu gali kava su busima aukle gerti - per tiek laiko ir sava gali tapt biggrin.gif
( blush2.gif Na, as suinteresuotas asmuo, bet gi nebutina i mane kreiptis 4u.gif )
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ir Guste: 16 kovo 2005 - 13:57
#19
Kai laukiausi antrojo, ir reikėjo nors truputėlį padirbėti, tai aš savo 1.3 m. "didijį" buvau palikusi savo mamai. Tik savaitgaliais atvažiuodavau pas jį. Tai pirmą kartą man buvo šokas, kai atvažiavus sūnutis manęs nepripažino, ir pas mane nėjo. cry.gif Su tėčiu bendravo puikiai, o su manim- visai ne. Galvojau, kad mesiu tą darbą, ir grįšiu pas vaiką. Bet šiaip ne taip ištvėriau smile.gif Bet kai gimė dukra, tai pamaniai, jau geriau nevalgius negėrus būsiu, bet kiek man tai bekainuotų, savo zuikių daugiau seneliams nepaliksiu. Grįžau į darbą, kai dukrai buvo 10 mėn. Turėjom puikią ir nelabai brangią auklę, aš dukrą maitinau iki1.5 metų, per pietus grįždavau jos pamaitinti.
Tuo metu buvo labai sunku. Ir fiziškai, ir materialiai. Bet aš džiaugiuosi, kad mano rtšiai su vaikais nenutrūko. O mano "didysis vyras" dar ilgai taip elgdavosi, kai likdavo pas senelę keletui dienų- manęs nepripažindavo, nekalbėdavo telefonu. O kai paaugo, tai man paaiškino, kad jis labai pykdavo ant manęs, kai jį palikdavau.
Manau, kad kiekvienam savas kelias ir savas sprendimas. O jei vaikutis toks mažutis- dar tik pusmečio, tai, manau, jis nelabai ką teprisimins, kas buvo, kai jam buvo 1 metai smile.gif Nes, jei teisingai supratau, nuo metų ketini jį vėl atsivežti?
Atsakyti
#20
Na, as aisku tik uz tai, kad tokiu atveju ieskot geros aukles..Tokio amziaus vaikui issiskyrimas su mama savaitei butu per sunkus..
Aisku, gal viskas pasimirstu ir pan., bet ir pati jausies blogai, o jei vaikas tarkim apsirgs ir pan-juk tik mama tokius dalykus greiciausiai pastebi..

Pati turejau dukrai auklei nuo puses metu, ir visai nieko-prasisukau..
O palikinet vasarai siek tiek pas mama pradejau tik nuo 2,5 metu..

Atsakyti
#21
Tikrai, labai sunku maziukus palikti. As irgi galvoju gal nuo kokiu 10 menesiu i darba eiti. Tai mama man pasiule irgi toki varianta, bet taip suregavau i tai, kad daugiau tikrai nabekils noras siulyt, manau. Zodziu, man atiduoti vaika savaitei, tai jau paskutiniu paskutiniausiu atveju tik. As ieskociausi aukles. smile.gif (Na mano atveju, tai manau pavyks mama ikalbint, kad pas mane atvaziuotu kuriam laikui). smile.gif
Atsakyti
#22
Smurka, dėkoju už labai atvirą nuomonę. Kaip matau mano baimė dėl ryšio su mažyliu tikrai pagrįsta.
Gal ant žiemos pavyks mamą įklabėti atvažiuoti pas mane. Bet aš ir dėl auklės bijau - kokios garantijos, kad vaikas nebus numestas lovytėj, o ji ramiausiai žiūrės TV arba šiltą vasaros dieną mano vaikas bus kambary, neturėsiu aš laiko tikrinti auklės, kaitalioti jei netiks. Nebent pavyktų ką nors pagal rekomendacijas surasti.
Atsakyti
#23
Aš tai tavo vietoje stengčiausi rasti tinkamą žmogų su rekomendacijomis. Juolab , kad laiko pakankamai turi tam. O esant galimybei, gali dar ir išbandyti palikdama savo mažiuką pusdieniui ar dienai auklei, ar nuvežti mamai keletui dienų kol nedirbi. Vien. žodžiu, išbandyti abu tuos variantus, kad suprastum, kuris tau ir tavo vaikui priimtiniausias, bei mažiau blogiausias.
O jeigu tavo auklė susirgtų, tai tu visuomet gali mažiuką palikti savo mamai. Dėl vienos ar kitos savaitės tikrai nieko nenutiks.
Aš pilnai sutinku, kad savas žmogus, o ypač mama tavo šiuo atveju geriausias variantas tavo mažiukui, nei svetimas žmogus. Bet tikrai gali rasti ir svetimą gerą žmogų, nes negalima pagal vieną kurpalių visų jug matuoti mirksiukas.gif
Aš tokį žmogų jau turiu, ir tikrai nebijočiau palikti nei vaiko, nei namų, ką sėkmingai ir darau dabar kai reikia. Netgi atvirkščiai, aš su savo ta aukle turiu kitokių problemų, kad per dideliu šokinėjimu ir rūpesčiu nesugadintų mano vaiko rolleyes.gif Ji įpratusi supuoti ant rankų vaiką , kol tas užmiega, o mano vaikui to nereikia visiškai. Arba tuoj pat imti ant rankų vos vaikui kniauktelėjus. Tai , kad bet kurie kraštutinumai yra negerai,manau mirksiukas.gif
Atsakyti
#24
Pritariu Smurkai. As pati iki treju metu augu pas mociute, veliau mane ten daznai palikdavo (abu tevai dirbo, mama dar mokesi, be to, gime dar vienas leliukas). Taigi mociute vadindavau mama, o kai ta drausdavo, pykdavau. Savo mamos atkakliai nenorejau mama vadinti gan ilgai. Finale - bendrauti su mama pradejom visai neseniai, bet ki siol apie vaikyste nesikalbejom.,
Be to, tokia situacija apgadino ir mano mamos ir mociutes santykius. Siulau isivaizduoti situacija: ateina mama manes i darzeli, o as rekiu, kad neisiu su ja, arba: viesai mociutes prasau but mano mama (mama salia), arba apskelbiu, kad myliu labiau mocute ir t.t.
Galvoju, kad jei yra bent maziausia tikimybe, kad vaikas taip reaguos, manau, rizikuot neverta.
Sekmes ieskant aukliu, as dabar irgi is anksto tuo reikalu uzsiemus.
Atsakyti