ką atsimenate iš vaikytės?

Dabar užtat negaliu ramiai reaguot, kai kažkas duris daužo ypač vaikai Jau jie mano istoriją mintinai žino Ir tikiuosi saugosi

aš prisimenu tokį momentą. mano pusbroliui klibėjo dantis, ir jis labai bijojo traukti, todėl tevai jį nutarė vest pas stomatologą. tai kokia valanda prieš einant, mes juo juo žaidėm šuniukus, jis buvo šuniukas, aš šeimininkė. aš bandžiau jam užsegt "pavadėlį" (tėvelio diržą -- tokį rokerišką su gelžgaliais) o jis jį atakavo dantimis. aš tik timpt --- pas stomatologą nebereikėjo

mano vaikystės prisiminimai labai gilūs gerai įsirėžę atmintin ,bet kartu ir skausmingi.jie-lyg peilis į širdį.viskas ko trokštu ,neprisiminti to...
ką pamenu iki paauglystės ,tegul palieka kaip negijanti žaizda.o štai dviejų draugių ,kartu gyvenusių,ir neturėjusiu savų šeimų ,senučių gyvenimai ir mano persipynė atsitiktinumo dėka ir paliko labai labai brangius prisiminimus.pas jas mama mane palikdavo,kai dirbdavo,jos abi atstojo tikrus senelius,kurių neturėjau,o vieną iš jų vadinau babyte.abi savo rankomis net palydėjau į amžiną kelionę,bet ne apie tai....
ant bažnytkalnio svyruoja liepos.už jų žaisdavome slėpynių visais metų laikais.o tada buvo žiema.juokiausi be galo ,nes buvo smagu.mane su rogėmis keletą kartų leido nuo kalniuko.iš juoko apsisisiojau.pasislėpiau už vienos liepos didelės ir pravirkau.ieško babytė ,neranda.klausia ,šūkčioja,o aš bliaunu.tada girdžiu sako-žinai tu slėpkis,jeigu nori,o aš prisisiojau į kelnes,einu pasikeisti ,nes šala rūra. išlindau ramut ramutėlė ir nustebusi labai.sakau,kaip babyte,prisisiojai-sako,gėriau daug ir juokiaus,kol nelaimė atsitiko.tai aš pasipasakojau,kas man nutiko...tik daug vėliau supratau,kad ji tiesiog pamatė sniege mano pėdsakus

sergu.tete apkabina ir sako ,,pūkai,į darbą einu,tai paimiu tavo ligą,išmesiu į upę kad nuskestų,ir sušaltų ,o tu pasveiksi,,.po to pasveikdavau žymiai greičiau taip ir atrodydavo,kad liga sušalo.

pirmajį bučinį kai dar nėjau į mokyklą labai gerai atsimenu

labai atsimenu įvairius kvapus iš vaikystės,namų šilumą ,jaukumą,na kažką tokio ,kas suteikia tiesiog malonumą

prisimenu kaip braškių kibiras koridoriuje stovėjo.ne mūsų,o kaimynės.aš ilgai žiūrėjau į uogas,nors saujom valgyti būčiau galėjusi ,nedrysau.kai pasirodė kaimynė ,piktai jai pasakiau-kokios neskanios,smirdančios uogos.tai ji man pilną lėkštę jų nuplovusi atnešė

oi,prisimenu draugą ,kaimynės brolio vaikas.vilnietis.giedrius rodos vardu.labai patiko jo miestietiškos manieros,kalba.labai patikdavo jo žaislai.ir stebėdavausi,kiek jis turėdavo mašinyčių,nes vaikystėje neturėjau nei vienos lėlės ,nemėgau jų.o mano norų ,deja,nesuprasdavo niekas ,todėl lėlės greitai dingdavo

Vakaras, guledavau lovoj ir visada tete ateidavo paskaityt knyga.. as dar nemokejau skityt bet tas pasakas jau atmintinai mokejau jis kadangi jau noredavo greiciau eit miegot bandydavo trumpint.. as vis sakydavau ne!!! netaip praleidai.. vargselis prisikankino su manim


Mociute turi labai didelia knygu kolekscija. sededavom su broliu istisas dienas prie ju ir i tuscius puslapius "piesdavom" o poto nuo mamos gaudavom velniu... bet mociute nieko nesakydavo, kaip tik apgindavo. Izvelge mena.

(mama pasakojo) - Simute kur eini?
-Einu I galaza, as teciui padedziu.As barsciukus laikau

Mano babyte man taip ožius varydavo: atsiguldavom ant pilvų ir ir į palovį malkas mėtydavom, kad ožiai išbėgtų ir vaiko neerzintų .
Pamenu, kaip maudė, kažkoks kubilas, aplinkui daug galvų, o paskui pilnas palengvėjimo šnabždesys: galvą išplovėm, o ji ir nesuprato. Matyt, kitus kartus suprasdavau...
Sapną prisimenu, kuriame slibinas už kulno pagavo. Rėkiau ir sapne, ir realybėje. Pamenu didelį namuose tą naktį sujudimą.
Ir dar pamenu, kaip žirnių prisikišau į nosį. Matyt, iš karto niekam nesakiau, bet kai pradėjo brinkti, kvietėsi felčerę ir ilgai cypino prieš ryškią šviesą .

Prisimenu, kaip tėtis grįžo namo iš kariuomenės, buvo naktis ir tamsu ir didelis didelis siluetas matosi ir parvežė man TOKIA lėlę didelę. Saugojau ilgai, o po to perdovanojau, bet pati jau didele buvau Atsimenu, kaip kieme buvo grindinys ir bala gili, o per ją lenta permesta ir aš įkritau su kailinukais. Eidami į lopšelį nupirkdavome man tyrelę obuolių, labai labai skani ta tyrelė. Nevalgiau niekada tokios skanios, tik Putvinskio gatvės parduotuvėje tokia skani tai man tada tik 2 metukai buvo, nes nuo 3 ėjau jau į darželį.
Ir kaip laukdavau vakaro, kad mama pasaką paskaitys. Dar atsimenu, kaip su tėveliu knygą rašėm ir iliustravome, bet aš jau tada 7 metukų buvau. Dar kaip mano mama visada skaniai kvepėjo, o tėvelis cigaretėm ir rūkydavo kokias atsimenu. Kaip su tėveliu snaiges prieš naujus karpydavome ir piešti jis man padėdavo. Einant miegoti visada i skruostą bučiuodavome. Kieme niekas manęs neskriausdavo, nes brolio bijodavo, o gal aš geras vaikas tiesiog buvau

Mano vaikystes prisiminimai laimingi
Is idomesniu istoriju, tai mano lunatikavimas gal yra Kai buvau maza nakti daznai palikdavau lova ir eidavau miegoti kitur o svarbiausia, kad neprisimindavau to visai, tik ryte tevai mane rasdavo susalusia miegancia po stalu dazniausiai

Atrodo taip nesenai ta vaikystė buvo...
Man ji buvo šilta ir be galo įspūdinga.. Su močiutės pasakom, su šiltais delnais ir namais, kvepiančiais pyragu ir arbata.. Augau apsupta meilės ir rūpesčio ir iki šiol kai apninka kokia niūri mintis pagalvoju kokia laiminga esu, turėdama tokius mylinčius artimuosius...
Ką dabar dažniausiai atsimenu, kai sėdėdavau seneliui ant kelių, jis dainuodavo tokią dainelę '''sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių'... ir tada jausdavausi tokia ypatinga Tik širdį suspaudžia, kad jau nėra senelio. Bet visgi, kaip svarbu, kai yra ką šilto atsiminti...

Buvau girdėjusi, kad prisiminus vaikystės įspūdžius galima geriau suprasti save kaip asmenybę.

Pradėjau nuo paprasto susikaupimo ir bandymo atkurti vaikystės prisiminimus. Pradžioje atrodė, kad neatsimenu nieko. Teko kas vakarą save nuteikinėti prisiminams.

Kai nors kažką prisimindavau, iškart užsirašydavau. Pradžioje fragmentuoti prisiminimai gulė į vis sklandesnius atsiminimus.

Tikrinau savo prisiminimus klausinėdama giminių. Džiaugiausi, kad mano prisiminimai atitiko vyresnių giminaičių nuomonę. Pamažu prisiminiau vis ankstenius amžiaus tarspsnius.

Anksčiausias mano gyvenimo prisiminimas, patvirtintas mano tetos, yra iš laikotarpio kai man buvo trys mėnesiai amžiaus. Mano pasakojimas nustebimo mano tetą, nes tą dieną ji buvo likusi mane prižiūrėti ir ten, kur ji slapta mane nusinešė niekas nežinojo. Tai buvo jos paslaptis.

Tą dieną ji nusinešė mane į fotoatelje ir padarė mudviejų nuotrauką. Iki mano pasakojimo tos nuotraukos niekam nerodytos gulėjo pas ją. Parsinešiau neįtikėtiną dovaną iš savo ankstyvos vaikystės.

Mano senelis man gyvybe isgelbejo... mariose skendau,jis mane istrauke... man tada buvo ~~~ 8-9 metai... sitai prisiminus,beveik visada apsiasaroju,nes nebegaliu tukstantini karta aciu jam pasakyt ...

Siaip kai pradejau apie tai daugiau galvoti, tai pastebejau, kad kartais kazka prisimenu, bet nezinau, kiek metu galetu man buti - ar tai dar maza visiskai buvau, ar jau paaugle kokiu 13 metu

grazi istorija, visgi sunkiai tiketina, kad imanoma save prisimint tokio jauno amziaus. kazkur skaiciau, kad zmones negali prisimint savo kudikystes, nes smegenys dar nepakankamai susiformave, todel nefiksuoja ivykiu ilgalaikeja atmintyje.

as is savo vaikystes prisimenu gana daug dalyku, bet turbut liudniausias prisiminimas - stiprus vienisumo jausmas. I darzeli manes neleido, todel augau viena, kieme vaiku taip pat nelabai buvo, mama dirbo, su manim beveik nebendravo. is tikro kai kurie prisiminimai tokie migloti, kad kartais net keista buna, nesu tikra jog tai is tiesu buvo, o gal sapnavau