Verksniukas

Manau mes negalime taip kategoriskai nuspresti uz vaikus: "nenoreciau, kad taptu tuo ar anuo". Po to ziurek vyras suauges baiges kokia inzinierija ir atidirbes metu keleta, meta viska velniop ir uzsiima tuo kuo norejo ir vaikysteje, tik tevai su savo stereotipais ir tuo "ka zmones pasakys" stabde jo sieki. Zinau keleta tokiu realiu asmenybiu ir nors jiems teko daug metu "isvaistyti" ne tam kam reikia, jie dabartineje savo srityje pasieke daug. Beje tai labai vyriski vyrai, turintis normalias seimas.

O vyriskas vyras, tai kiekvienai moteriai skirtingas supratimas, kaip ir vyrui moteriska moteris, kokia....kiekvienam skirtingai.

Medini, beje. Tokiam mažiukui vaikui tėvas nėra būtinas Tėvas yra gerai, tas tiesa, bet genetika čia ne prie ko. Tėvas - arba kitas vyriškis - tiesiog parodo berniukui, kaip būti vyru. Asmeninis pavyzdys. Ne pezalai.

Mama parodo, KUO jis turi būti. Ir ji svarbesnė, nes esant reikalui, tėvą gali pakeisti. Draugu, kaimynu, savo tėvu. O tu mamą pakeisk. Be vyrų išaugo visa pokario karta. Ir ką? Jie visi nepataisomi vištgaidžiai? tai iš kur tada mes visi atsiradom????

Ir gali čia bliaut kiek nori...

Kur parašyta, kad erzina? Parašyta, kad kai pradeda verkti, pasako, kad jis mergaitė. Ir aš tą patį pasakau, jei verkia dėl šūdo nieko.
Taip, aš nemoku auginti vaikų, esu blogas tėvas, čia aš su jumis visiškai sutinku. Neauginu vaiko pagal psichologų straipsnius. Unisex - ne mano stilius. Jei reikia - guodžiu, myluoju, lepinu, bučiuoju. Jei reikia - parodau vietą ir išsakau moralą. Aš turiu savo nuomonę, turiu savo vertybes ir nusistatymus, kuriuos noriu perduoti SAVO sūnui.
Jūs galite sakytiapie mano vaiką ką norite, bet ar argumentuosite? Aš savo žodžius argumetuoju tuom, kad jei vaikas bus auginamas vien tik motinos, apsaugojamas nuo visų dirgiklių, nuo nelaimių, jei bus guodžiamas ir bučiuojamas iki sulauks pilnametystės, tai tuomet jo užaugimas "vištgaidžiu" labai tikėtinas. Čia mano nuomonė.
Aš jos neįžeidinėju, mes su temos autore padiskutavome ir kitoje temoje.
Papildyta:

Nesu ožys, kad bliaučiau. Diskutuoju ir tiek.
Jūsų teiginys, kad užaugo karta, kurioje nebuvo vyrų yra niekinis. Nes vyrai buvo, tegu kaimynai, dėdės, seneliai ar draugai. Karta užaugu bendruomenėje. O dabar bendruomenės nebėra, yra atskiros visiškai uždaros šeimos. Ir jei šeima ne pilna, dažnai tai reiškia, kad to vyriško pavyzdžio ir nebus. Beje prisiminkite kokie pavyzdžiai buvo mūsų jaunystėje ir iš ko mokosi dabartiniai vaikai.

Kuo toliau, tuo genealiau , iš kur tamsta tuos išminties perlus tik ir semiat .Kokius pakeitimus ketinate aptarti- mama pakeitė tėvą ,kompensuoti tėvo trūkumą gal iš dalies kiek ir gali ir pati mama, nu visais kaimynais ir visais draugais, bet jie joks tėvas .Ąia , kaip cukraus pakaitalai .Saldu, bet baltymų, riebalų sintezėj nedalyvauja.
Ir gali daugiau nebesiplėsti kad ketverių metų vaikas nesupranta, nesuvokia ar nežino kas yra jo tėvas .Jei jis nėra su proto negalia ,t.y. visiškai protiškai neįgalus,jis tkrai tai supranta.
O motiną pakeisti yra daug lengviau, tarp kitko.Siūlyčiau apsilankyti skyrelyje "Įvaikinimas", gal suprasi kas ir kaip, ir visą to pakeitimo mechanizmą.
Motinystės jausmas, mieloji, yra įgimtas ir bet kuriai moteriai yra daug lengviau tapti motina bet kokiam vaikui, vyrams tai deja tai nėra taip jau labai ir įgimta.

as nenoriu pakisti savo vaiko po vistos sparneliu ir nenoriu ir neauginu jo siltnamio salygom, jei einant laiptas nesinesioju pagalves ir nekaisioju kad butu misciau kristi

tiesiog dar tokie pipirai supranta ne zodzius pagal ju tiesiogine prasme - o sprendzia pagal pasakymo tona

apsipyle jis viena syki vasku zvakes ir klykia - tikriausiai aisku kad skauda
- maciau kad jam ugnis rupi ir nori pakrapstineti - ir ka , sakau matai kokia ta zvake negera - uzgavo tau rankyte - daugiau neimk jos - bet neklykiau ant jo tu durnas kvaials ir tt o pasakiau ramiu balsu ...jis is kar t nustojo klykti ir sako dar drebanciu balsu kad ta zvake negera ir jos neims - ir neima dabar daugiau

a del visokiu vistgaidziu tu labai klysti...tokiu pasitaiko visur, amerikoj but gejum ar lesbiete dabar madinga - bet cia ne apie tai

tikras tevas su juo nebendrauja, tik kai prisigeria turi drasos ateit man nervus pagadint ar pagrasint

a su draugu sutarem kad jis taip nebesielgs ir kiekviena syk paskydamas jam pastaba apgalvos kaip subltiliai ir tolerantiskai tai padaryti

aisku jis neturi i ji jokiu teisiu , bet myli mus abu - jei butu kitaip kartu nebutume
taigi visi turi stengtis prisitaikyti
o ne tik mazaji mustruot

Labas, šiaip tai ko gero nepasibaigus ta taip vadinama trečiųjų metų krizė , kuri kaip kuriems užsitęsia iki penkerių , sakykim mano mažiausiam.Gal jis tiesiog bando, tave, tavo draugą, apskritai ieško tų ribų-lubų.Visai nebūtina jo nei erzinti, nei mergaite vadinti, o tiesiog apriboti, leisti suprasti kokių ožiių, zyzimų nei mama nei dėdė neklausys, duoti jam pareigų(susitvarkyti žaislus po žaidimo ir pan.), riboti TV.Ir tiek.O tas tikrasis tėtis , nu čia irgi gali būti toks momentas, kad vaikas nori gyventi su savo tėčiu.Bet ar daug čia yra nuo to, tai kas gali pasakyti .Gal ggi , jei geros specialistės su darželio auklėtojom paskalbėk, turėtų daug patarti, nu gali ir psichologo pasiklausti.

Taip, tiesiog puiku 4 metų verkiantis vaikas, pasakius, kad jis mergaitė, turi iškar suprasti, koks tai įžeidžiantis dalykas (kad tuoj pat panorėtų tokiu nebūti ar net išsigąsti galimų, su tuo susijusių, gyvenime iškilusių, problemų) todėl ... padaryti išvadas, susiimti ir sureaguoti, kaip reaguotų tikras vyras (kai ir 30 ies būdamas dažnas nežino, kas telpa į tą sąvoką). Nuostabu

O ir kur, parodykit, mama pasakojo, kaip ji saugo nuo visų dirgiklių, guodžia ir bučiuoja, nuolat? Kuo tada remiantis jūs padarėte apie ją tokias išvadas? Aaaa... suprantu, iki trūkstamo, norimo matyti paveikslo, pats dasikūrėte. Labai dažna ir žmoniška, ką darysi, kankina stereotipai (o dažnai, tiesiog mitai)

Ir nuo 4-rių iki pilnametystės, visi suprantame, vienas žingsnis, ar ne? Šiandien, dar verkiančiam 4-mečiui nušnypščiame nosį (lygiai, kaip ir mergaitei ), ryt, jau turime pilnametį vištgaidį

O kur gi dingo visas raidos etepas (ne vienas, beje), kai žmogutis augdamas mokosi atrasti tiesiog kitą (nei kūdikystėje įprastą) neigiamų emocijų išraišką? Nereikia būti, nei psichologu, nei uniseks šalininku, kad suvokti, jog tik dievas per dieną žmogų sutvėrė .

Ir 4-ių m. berniukas tikrai vis dar turi teisę verkti net ir dėl ,,šūdo ir nieko" (oi, kokie mes visi dideli ir protingi, kad galime įlyst į to vaiko vidų ir tvirta vyriška ranka išskirstyt, kas jam yra ,,niekas ir kas ,,neniekas", ane ). Tai daug geriau, negu vaikiuko mėginimas iš paskutinių suturėt ašaras tam, kad nenuviltų taip mylimo ir reikalingo tėčio, galbūt net, kad neprarastų jo meilės .

Kai paūgės tiek, kad suprastų, jog tos ašaros nepadeda, o gali net pakenkti, nustos verkti. Ne dėl tėčio, o dėl savęs. Pats dėl to apsisprendęs .

Žinoma aš daug pridėjau nuo savęs. Manau tema platesnė, nei viena atskirai paimta konkreti mama_gulbe situacija. Kam iš tiesų įdomu kas išaugs iš to vaikiuko? Motinai. O mums? Savo vaikus turime ir tikriausiai savo komentaruose remiamės savo patirtimi ir mintimis dėl vaikų auklėjimo.
Noriu pasakyti tik vieną - tegu mama_gulbe neatstumia savo draugo minčių apie berniuko auklėjimą. Nes situacija tikrai kuo toliau tuo sunkės, jei "draugas" neturi visiškai jokio balso toje "šeimoje" tai vaikas greitai su juo nesiskaitys, visą autoritetą priskirs motinai. O tai nebus teisinga. Mano medinukui buvo... nebepamenu penkeri ar šešeri, kai mes vieni išvykome į tolimą kelionę. Ir patikėkit, jis suprato ir sužinojo iš manęs daug daugiau nei būtų sužinojęs iš motinos per metus. Jei "draugas" nori imtis tėvo vaidmens - leiskite.

tema galima ispletoti iki begalybes ir visai nykrypti i sonus

as niekada neatstumiu kito zmogaus issakytu minciu ir nuomones, visada isklausai ir tada padarau isvadas - jei man tai priimtina - valio - as jomis tikrai pasinaudosiu, bet jeigu man paciai tai nepriimtina nei pro kur - as to tikrai nebruksiu savo vaikui

suauges zmogus ir su tokiu pipiru turiu elgtis pagarbiai, o ne sakyti beleka kas tuo metu pykcio ar susierzinimo momentu sauna i galva

pas mus "seimoje" dabartineje - principas toks - kad mazius turi klausyti abieju tiek manes tiek mano draugo, savaime aisku kad vaiaks pasitiki manim labiau

bet kadangi as pati matau kad draugas nori "imtis tevo vaidmens" - tuo labai dziaugiuosi, taciau as vistiek pries erzinimusis ir prasivardziavimus

sia savaite praktikuojam taip - jeigu jis pradeda zysti pirma ramiai paklausiam kas atsitiko ir kas ka padare...tada jis ima kazka pasakoti, tada dar ko nors paklausiu ir joi taip pasakoja pasakoja kad net ant galo pamirsta kad verkia ir jau linksmas ar nurimes bega zaisti - pliusas yra - jis nesusierzino, ir ant nei vieno is musu nesupyko, abu jam islikom draugai - nes jo isklausem ir paremem toj situacijoj - nors gal ten asaros ir byrejo kaip medinis sako del sudo...a tas del sudo gali buti ir tai kad suluzo piestukas ar kokia kaladele ar dar kas nors

ir nuo kiekvieno galimo dirgiklio nesaugau - neturiu tam laiko, jei taip daryciau jau seniai butu stogas nuvaziaves

mazius moka pats uzsiimti, moka ir susiimti ir pakenteti

temos esme ir yra ta -- neerzinkit manes - as dar mazas

Noreciau pritarti. Vaikui butina turet tiek mama, tiek teva. Tiek berniukui, tiek mergaitei reikia pavyzdzio seimoje. Ir taip aisku, kad moteris ir vyras i tam tikrus dalkus ziuri skirtingai, "is kito kampo". Va ir sioje diskusijoje tai matyti Bet to ir reikia gyvenime, reikia vaikui matyti abi puses. Ne vien tik mamos jautrma, bet ir tevo tvirtuma. Todel tikrai labai noreciau, kad mama_gulbe pasikalbetu su draugu, jie rastu kompromisa. Nes jei gyvenate kartu, esate seima, esate abu atsakingi uz vaiko auklejima. Padiskutuokite abu ir sutarkite kokiais budais auklesite berniuka. Jau sakei, kad tavo draugas pasistengs daugiau neerzinti vaiko, nevadinti mergaite ir pan. Juk ir jam tikriausiai nera lengva, juk ir jis MOKOSI buti tevu Tikiuosi viskas i gera.

taipaisku ir jam sunku, jis mokosi buti tevas ir jam sunku kai vaika mato ne nuo pat gimimo - tada jau butu viskas savaime , bet nebutinai

draugas suprato kad su vaiku galima ne tik smagiai zaisti ar siaip laika leisti, bet kad tas vaikas yra individuali as menybe ir turi savo ozius kaip ir mes dideli zmones - ir tai yra naturalu
tik kiekvienam reikia prisitaikyti ir atrasti kompromisa

kaip sake katinas Leopoldas - vaikai gyvenkime draugiskai

ir as taip noriu kad butu mano seimoje - as ne tik kad kalbu bet ir darau ir stengiuosi savo mintis igyvendinti...apie visa tai kalbejom labai daug su draugu, jis man pritare, bet zinau kad turi ir savo nuomone..taigi zmones su nuomone man patinka..bet kartais reik ir nusileist ar atrasti kompromisa ir viska daryti saikingai protingai ir pagal situacija ir vaiko amziu

Mano galva būtent taip, ir jei taip mąstysim, išvengsim įsižeidimų, gynimų, kabinėjimųsi prie žodžių ir pan., o bus įdomi diskusija anapus konkrečių personalijų.