Na vaikai... paaiškinsiu, kaip yra su gyvūnų sielomis vakarietiškoje tradicijoje

Senovės graikai, ant kurių filosofijos pastatyta didžioji dalis mūsų pasaulėžiūros, sielą suprato kaip gyvybinę jėgą. Kai kurie skyrė sielos funkcijas, ir pagal tai - sielos dalis. Tai būtų maitinančioji (čia įeina sugebėjimas augti, maitintis), juntančioji (apima gebėjimą judėti ir jausti, reaguoti) ir mąstančioji (sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, vartoti kalbą) dalys. Augalai turi tik pirmą dalį, gyvūnai - pirmą ir antrą, o žmonės - visas tris. Kiti (pvz. stoikai) buvo linkę "sudvasinti" visą gamtą, kosmosą (materija jiems savotiškai gyva, persmelkta "pneumos"). Pagal tai būtų galima tvirtinti, kad gyvūnai irgi turi sielą, tik mažesnio rango.
Kas nutiko su krikščionybe - čia jau atsiranda išganymo doktrina. Nemirtingą sielą turi tik žmogus, ta siela, būdama protinga ir pasižyminti laisva valia, yra savotiškas paties Dievo atspindys, ji ir turi šansų būti išganyta po mirties. Su gyvūnais - prasčiau. Gyvybinės funkcijos reikalingos tol, kol padaras egzistuoja, apie pomirtinį gyvenimą (maitinimąsi, judėjimą, jutimą - juk tik tokias funkcijas gyvūnų siela atlieka) kalbėti absurdiška. Tačiau krikščionys pripažino, kad gyvūnų rūšys, ne atskiri vienetai, taip pat dalyvauja išganyme (tą simbolizuoja pvz. pasakojimas apie Nojaus laivą, kur buvo paimti kiekvienos rūšies gyvūnai po porą, arba amžinojo gyvenimo vaizdai, kai avinėlis ganysis šalia liūto).
Na o šiandien... Rimti autoriai šio klausimo kaip ir nekelia, keliami tik klausimai apie moralines žmonių pareigas gyvūnų atžvilgiu ir pan. (ekologinė etika blablabla)
Va, ir paskaitą atvariau