Kad zmogus turi siela, tai ce manau visiems aisku, o bet vat kaip su gyvunais? kaip manot? ar esat apie tai ka girdeje? labai idomu butu jusu nuomone suzinoti... man tai kazkaip sunku patiketi, jei jie turetu dvasele, nors ir labai noreciau
Kad zmogus turi siela, tai ce manau visiems aisku, o bet vat kaip su gyvunais? kaip manot? ar esat apie tai ka girdeje? labai idomu butu jusu nuomone suzinoti... man tai kazkaip sunku patiketi, jei jie turetu dvasele, nors ir labai noreciau
Kadangi as labiau linkusi i induizima,budizma,bet ne i krikscionybe todel esu isitikinusi(ir man to isitikinimo su kuju neiismus),jog gyvunai turi siela 
Labai nekrikscioniska,bet man visvien
Labai nekrikscioniska,bet man visvien
Na vaikai... paaiškinsiu, kaip yra su gyvūnų sielomis vakarietiškoje tradicijoje 
Senovės graikai, ant kurių filosofijos pastatyta didžioji dalis mūsų pasaulėžiūros, sielą suprato kaip gyvybinę jėgą. Kai kurie skyrė sielos funkcijas, ir pagal tai - sielos dalis. Tai būtų maitinančioji (čia įeina sugebėjimas augti, maitintis), juntančioji (apima gebėjimą judėti ir jausti, reaguoti) ir mąstančioji (sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, vartoti kalbą) dalys. Augalai turi tik pirmą dalį, gyvūnai - pirmą ir antrą, o žmonės - visas tris. Kiti (pvz. stoikai) buvo linkę "sudvasinti" visą gamtą, kosmosą (materija jiems savotiškai gyva, persmelkta "pneumos"). Pagal tai būtų galima tvirtinti, kad gyvūnai irgi turi sielą, tik mažesnio rango.
Kas nutiko su krikščionybe - čia jau atsiranda išganymo doktrina. Nemirtingą sielą turi tik žmogus, ta siela, būdama protinga ir pasižyminti laisva valia, yra savotiškas paties Dievo atspindys, ji ir turi šansų būti išganyta po mirties. Su gyvūnais - prasčiau. Gyvybinės funkcijos reikalingos tol, kol padaras egzistuoja, apie pomirtinį gyvenimą (maitinimąsi, judėjimą, jutimą - juk tik tokias funkcijas gyvūnų siela atlieka) kalbėti absurdiška. Tačiau krikščionys pripažino, kad gyvūnų rūšys, ne atskiri vienetai, taip pat dalyvauja išganyme (tą simbolizuoja pvz. pasakojimas apie Nojaus laivą, kur buvo paimti kiekvienos rūšies gyvūnai po porą, arba amžinojo gyvenimo vaizdai, kai avinėlis ganysis šalia liūto).
Na o šiandien... Rimti autoriai šio klausimo kaip ir nekelia, keliami tik klausimai apie moralines žmonių pareigas gyvūnų atžvilgiu ir pan. (ekologinė etika blablabla)
Va, ir paskaitą atvariau
Senovės graikai, ant kurių filosofijos pastatyta didžioji dalis mūsų pasaulėžiūros, sielą suprato kaip gyvybinę jėgą. Kai kurie skyrė sielos funkcijas, ir pagal tai - sielos dalis. Tai būtų maitinančioji (čia įeina sugebėjimas augti, maitintis), juntančioji (apima gebėjimą judėti ir jausti, reaguoti) ir mąstančioji (sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, vartoti kalbą) dalys. Augalai turi tik pirmą dalį, gyvūnai - pirmą ir antrą, o žmonės - visas tris. Kiti (pvz. stoikai) buvo linkę "sudvasinti" visą gamtą, kosmosą (materija jiems savotiškai gyva, persmelkta "pneumos"). Pagal tai būtų galima tvirtinti, kad gyvūnai irgi turi sielą, tik mažesnio rango.
Kas nutiko su krikščionybe - čia jau atsiranda išganymo doktrina. Nemirtingą sielą turi tik žmogus, ta siela, būdama protinga ir pasižyminti laisva valia, yra savotiškas paties Dievo atspindys, ji ir turi šansų būti išganyta po mirties. Su gyvūnais - prasčiau. Gyvybinės funkcijos reikalingos tol, kol padaras egzistuoja, apie pomirtinį gyvenimą (maitinimąsi, judėjimą, jutimą - juk tik tokias funkcijas gyvūnų siela atlieka) kalbėti absurdiška. Tačiau krikščionys pripažino, kad gyvūnų rūšys, ne atskiri vienetai, taip pat dalyvauja išganyme (tą simbolizuoja pvz. pasakojimas apie Nojaus laivą, kur buvo paimti kiekvienos rūšies gyvūnai po porą, arba amžinojo gyvenimo vaizdai, kai avinėlis ganysis šalia liūto).
Na o šiandien... Rimti autoriai šio klausimo kaip ir nekelia, keliami tik klausimai apie moralines žmonių pareigas gyvūnų atžvilgiu ir pan. (ekologinė etika blablabla)
Va, ir paskaitą atvariau
man atrodo, kad viskas, kas juda, jaučia skausmą, mąsto, turi sielą
Pritariu Baltijai. Jei jau zmogus turi siela, tai ir gyvunai privalo ja tureti. Ner cia ko zmonems auksciau visko keltis. O kad neturi, tai cia tik krikscionybej taip skelbiama. Kiek zinau, dauguma religiju pripazista, kad ir gyvunai turi siela. Ir manau, kad jie teisus.
Visų pirma tai nei kiek neaišku, ar ir pats žmogus turi sielą 
- kitaip sakant, nemirtingą, po mirties išliekančią dalį (ne darbuose, ne vaikuose, bet tiesiog taip, "daiktiškai" išliekančią). Šiaip jau atsakymas į klausimą, ar gyvūnai turi sielą, priklausys nuo to, ką ta siela laikysim. Jeigu siela sutampa su gyvybine funkcija, sąmone, nors ir primityvia, lyginant su žmogumi (kuri pasireiškia tam tikru emociniu reagavimu, atmintimi) - tada galime sakyti, kad gyvūnai irgi turi sielą (bent jau žinduoliai ar aukštesnieji stuburiniai, o gal net visi stuburiniai). Jeigu siela - tai tiesiog gyvybė - tuomet ją turi ir kirmėliukai, ir augalai. Bet jeigu sielą suprasim kaip aukštesnę sąmonės funkciją (kuri pasireiškia, kaip sakiau, kalbos vartojimu ir abstrakčiu - t.y. atitrauktu nuo konkrečių regimų ar atsimenamų vaizdinių - mąstymu, kultūros turėjimu, kūryba, moraliniais sugebėjimais) - tada siela būdinga tik žmonių rūšiai. O su nemirtingumu tai čia išvis keblu 
- kitaip sakant, nemirtingą, po mirties išliekančią dalį (ne darbuose, ne vaikuose, bet tiesiog taip, "daiktiškai" išliekančią). Šiaip jau atsakymas į klausimą, ar gyvūnai turi sielą, priklausys nuo to, ką ta siela laikysim. Jeigu siela sutampa su gyvybine funkcija, sąmone, nors ir primityvia, lyginant su žmogumi (kuri pasireiškia tam tikru emociniu reagavimu, atmintimi) - tada galime sakyti, kad gyvūnai irgi turi sielą (bent jau žinduoliai ar aukštesnieji stuburiniai, o gal net visi stuburiniai). Jeigu siela - tai tiesiog gyvybė - tuomet ją turi ir kirmėliukai, ir augalai. Bet jeigu sielą suprasim kaip aukštesnę sąmonės funkciją (kuri pasireiškia, kaip sakiau, kalbos vartojimu ir abstrakčiu - t.y. atitrauktu nuo konkrečių regimų ar atsimenamų vaizdinių - mąstymu, kultūros turėjimu, kūryba, moraliniais sugebėjimais) - tada siela būdinga tik žmonių rūšiai. O su nemirtingumu tai čia išvis keblu
Esu skaičiusi teoriją, kad gyvūnai turi kolektyvinę sielą, t.y. visų, pvz.šunų, sielos po mirties prisijungia prie vieningos Šuns sielos, kur visi individai atsineša dalelę savo sukauptos patirties.... Labai daug jos sukaupę atskiri gyvūnai kada nors atgimsta žmogumi.... 
Joooo klausimas aišku geras. Bet manau, jei ji yra tai turi, bet ar iš tikrūjų ta siela yra. kartais man gyvūnas nedaug kuom nuo žmogaus skiriasi.
QUOTE(Tik tak @ 2005 03 15, 18:27)
Esu skaičiusi teoriją, kad gyvūnai turi kolektyvinę sielą, t.y. visų, pvz.šunų, sielos po mirties prisijungia prie vieningos Šuns sielos, kur visi individai atsineša dalelę savo sukauptos patirties.... Labai daug jos sukaupę atskiri gyvūnai kada nors atgimsta žmogumi....
Įdomus variantas - akivaizdi dozė platonizmo, atmiešta populiariomis indusų tikybos interpretacijomis
Erszebeth, turbut filosofija pati baigus, ne? 
QUOTE(Varvara @ 2005 03 15, 18:46)
Man atrodo, kad akmenys ir tie turi siela, taip pat galbut net daiktai. Laikykit mane durna, bet man taip atrodo
Varvara, tu šiuo klausimu hilozoistė - stoikė arba spinozininkė
